75-eil

75    e i l ė r a š č i a i

Jei pasakytume, kad asketiška, tam tikra prasme net sausoka poetinė kalba Sigito Birgelio eilėraštį natūraliai įterpia į madingiausią šiandienės postmodernistinės, “kosmopolizuotos” poezijos srautą (pasaulio pilietis kalba pasaulio piliečiui, nesvarbu, kokioje valstybėje, kokios dvasinės patirties žemyne jis gyventų), iš esmės nepasakytume nieko, nes paneigtume svarbiausiąjį poeto gyvenimo ir kūrybos motyvą. Pabrėžtinai intelektualizuotas S. Birgelio eilėraščių poetinis diskursas toks yra ne vien dėl programinių estetinių siekių. Didžia dalimi jis nulemtas ir žmogiškosios bei kūrybinės S. Birgelio padėties: būdamas vienintelis profesionalus šiandienės lietuvių poezijos atstovas ir “ambasadorius” Lenkijoje, jis kuria vis dėlto kitakalbių literatų apsuptyje, ir tai savaime lemia, kad mintis, racionaliai motyvuotas paradoksas ar aforizmas nusvertų visa, ką paprastai koduoja pati kalbos atmintis, intonacija, natūralus žmogaus kalbėjimo ir alsavimo ritmas. Šia prasme apie
S. Birgelio poetiką nemažai pasakytų kad ir egzodo poeto A. Nykos-Niliūno kūrybos saviraidos ir poetinių formų kaitos analizė. Todėl tikros atrodo tokios S. Birgelio eilutės: “rytoj būsiu Lietuva/ Lietuva, kuri skauda/ Lietuva, kurią/ angeliškai myliu”. Tai jau ne vien S. Birgelio, tai visos jo kartos (juolab jaunesniųjų) padėtis.
Nesumeluotas ir nenuilstamas S. Birgelio galvojimas apie pačią kūrybą, poeziją: “jau viskas pasakyta/ išleista tiek knygų”, bet eilėraščiai “nenori mirti savo mirtimi”. Šiam poetui tai egzistencinis galvojimas. Ir priminimas visiems, kad vakarykščio intensyvumo poetine kalba jau niekas ir niekada nebekursime.
S. Birgelio “75 eilėraščiai” gal pirmiausia ir reikalingi estetinei, poetinei mūsų savivokai ir savijautai išgyventi. Apie “archaiškesnius” poezijos išgyvenimo, recepcijos aspektus jis ir pats kalba atsainiau, iš tam tikros intelektualinės distancijos. Tačiau tai tik dar kartą patvirtina: protingo žmogaus mintijimas eilėraščiu ieško ir intelektualiai reflektuojančio skaitytojo.

Valdemaras Kukulas

***
...et dimitte nobis pecata nostra
sicut et nos dimittimus debitoribus nostris
et ne nos inducas in tentationem
sed libera nos a malo...
gal reikėjo rašyti Donelaičiui
į Tolminkiemį
įdėti keletą neperskaitytų
neišleistų biografijų
gal reikėjo rašyti –
raidėmis neišleistų raidžių
vaišinti nevaišinamus
persivalgiusius išganymo
gal reikėjo rašyti –
nuo minčių skaudėjo ranką
žmonės ištvirko
neskaitė – nepirko

***
mediniai rūpintojėliai
mediniai žodžiai
išminčiai
iš Saliamono Viešpaties namų
kaip dabar
jus nukratyti nuo lūpų
eilėraščiai, kurie sakote
skaitykite evangeliją
Dievas yra –
kiekvienoje kūno ląstelėje
kaip žemėje
garstyčios grūdelis

***
išsikvėpino statinės
išsiliejo tuščios stiklinės
Šv. Rapolo bažnyčios bokštai
naivuoliai –
ko žiūrite pro langą
lyg žiopliai ir praeiviai
vestibiulyje –
po pusryčių
ant žalio raudono gyvenimo
sočios išsivaikščiojo dienos
užverk langą!
eina žodžiai iš pasąmonės –
geriau tylėjimu rėkti
nei būtum visų nutylėtas

***
eilėraščiai, kurie tylite
lyg sužadėtiniai
išsiskyrę po mėnesio
jau viskas pasakyta
išleista tiek knygų
eilėraščiai, kurie nenorite
mirti savo mirtimi
mirusieji
spaudžia rankas
per paskutinę vakarienę
eilėraščiai, kurie skubate
vaikams parnešti duonos
atsiriekti riekės
iš tikėjimo ir išganymo
brūkšnio
eilėraščiai nekantriai vėluojantys
nereikalingi
nieko neišganantys
eilėraščiai, kurie esate...

***
a.a. Jonui Avyžiui
žodžiai sparnuoti
išrikiuoti bendrinės kalbos tvarka
negrįžtantys kaip veiksmažodžiai
išsaugoti Viešpačiui
dar krenta romanų lapai
ant išbarstytos Tavo mirties
dramos teatre
gyvus vaidina mirusieji
jei kalba būtų laiptai
nueičiau į kitą vienatvę
jei kalba yra laiptai
sutiksiu poemą lyg daiktą

***
kas padės
tave ant lėkštės
apsvaigusią
kad valgyčiau
tavo lūpas
kaip vynuoges
po sočios
vakarienės
Jeruzalė
sugriauta
per tris dienas
atstatyta
žodis
ir kūnas
iš Viešpaties
vynuogyno

***
aš Tavo sūnus
Tavo kūnas ir kraujas
spraga, laikina prošvaistė
Tu manęs klausk
Tu klausk manęs
pastoralinės simfonijos slėnyje
kur lietaus lašų kombinacija
perkels mus į juodus ir baltus klavišus
išeinu žydinčiomis pievomis
lyg per krematoriumo kaminą
dar noriu užmuštiems
grąžinti užmirštus

***
eilėraštis turi atvėsti
jį reikia valgyti kaip duoną
keptą krosnyje ant ajerų
apvalią, kvepiančią dirvonu
eilėraštį reikia valgyti
kartu su tėvų žeme
tėvo rankomis
žagrėmis, jaučiais, Maironiu

***
aprenk pievomis, laukais
apjuosk ežerais, upėmis
apsėk rugiais, ateik duona
eilėrašti, kuris neateini
eiliuodamas
į delną pasiėmiau pasaulį
netilpo tik tėvo laukai
ir kalvota, kuprota tėvynė
išmindžioti kloniai
išbarstyti laukai
pievos – karklynai
keli paklydusieji žiogai

***
o kai atėjo penktoji diena
pasodinau ją prie stalo
vaišinau Bočių duona
dešra, agurku
diena tarė:
aš vegetarė, neištekėjus
ne iš čia
truputį nėščia
– pagimdyk man dvynukus
du gražius eilėraštukus
apie saulę, mėnulį, žvaigždes
ir dvi smagias daineles
smagu buvo žiūrėti
nors jau leidosi rytas
gimė dvynukai
dienos pagimdyti

***
mano besiblaškančios eilės
jūs manęs netrukdykite
nežiūrėkite pro akinius
Škėmos būklėje
išrikiuoti kareiviai - žodžiai
išlinksniuoti veiksmažodžiai
dalyviai, pusgalviai
praradusieji protą
užmirštos dienos lūpose
išėjusiems gyventi
į dangų
į dangų, kuriuo netikėjo
sugrįžkite eilės
yra vietos grįžti
bet ar reikia eiti namo
į devintą mėnesį?

***
sutiksiu naktį
pasaulio pasienyje
kitame gyvenime, kitoje naktyje
išvemsiu amžinybę
paimkit mano laimėjimus
kurių neturiu
ir atneškit klaidas
kurių būta
naktį –
gulėsiu kitame gyvenime

***
išaušo rytas
“Lietuvos ryto” puslapyje
negražiai išspausdinta
Tėvynė
per ilgai užsitęsė sekundė
laiko flanelinė naktis
klausimai ir puzliai
iš kurių sudedama Lietuva
puzliais žaidžia vaikas
mokosi iš suaugusiųjų
kaip ant pečių
nenešioti Tėvynės

***
nerašyk manęs, eilėrašti
širdies kopija, linijų kopija
šventraščių kopija
kopija vaikų, užaugusių, mirusių
tegul po mano mirties
mano sielą prikelia dulkės
tegul mano kūnas atitenka
žemei, žolei, žvaigždėms
tik ar yra – – –
        ten kažkur – –
                  iš anapus –
                         telefono numeris
skambink man bet kuriuo laiku
mirsiu penktadienį, sekmadienį laidos
antrą valandą po pietų
kai pasibaigs viso pasaulio suma
bet nekeik amžinybės
jos pakraščiuose valkiojasi žaltys
ir Ieva, kuri niekada nebuvo
išvaryta iš rojaus

***
suprask žvakę, ji žvakidėje gęsta
paguldyta ant savo mirties
jos gyslose kūnas ir kraujas
varvina vašką
už naiviai pasikorusią
neišneštą į bažnyčią
pakastą kapinių patvory
kas smerktina – neatleidžiama
ji man šviesos atrėžė gerumą
gabalą įdėjo į mirštančio lūpas
užvožė amžinybės dangčiu
ir išėjo gyventi kitiems

***
sukasi milijardai planetų
plazda milijardai žvaigždžių
tyli milijardai galaktikų
šaukia milijardai pasaulių
virš kiekvieno žmogelio galvos –
milijardai saulių
neieškok manęs –
ten kur tavęs neieškosiu

***
išleiskime Dievo raštus
išleiskime raštus ir amžinybę –
kaip neateinantį lietų
išleiskime Dievo Sūnų
pas Tėvą –
į žemę garstyčios grūdelį
ištikimas Dievo Sūnau
išmokyk mus melstis –
kitų žmonių širdimis

***
kelyje daug skubėjimo
arklių, automobilių, praeivių
turgaviečių, parduotuvių, kekšių
faneros jurtų, daugiaaukščių namų
Tau žemiškas
aš rašau eilėraščius
aš Tau padėsiu
jei tik Dievas padės

***
vakare einu alkanas
nusipirkti paskutinės vakarienės
iš Leonardo da Vinci
paveikslo
eilėraščiai, mane pamaitinkite
laiko žymėmis kraujas nubėga
lengviau pasidaro gyventi
lengviau melstis širdimi

***
merginos, kurios mane stebite
nežiūrėkite pro akinių stiklus
atverkite save į langus ir daiktus
kurie prašosi nupirkti vitrinose
kur grįžtu pavargęs gyvenimu
apkrautas veiksmažodžiais ir alumi
dar noriu išleisti pinigus, dukteris, knygą
ateina daug, lieka vienas
kuo nusikalto eilėraščiai
kad miršta žmogus

***
tikėjime maloningas
kuris
perkeli kalnus
tiems
kurie be kaltės
be tikėjimo
dienos eina –
gražiomis moterų kojomis
linguoja krūtimis
kviečia į apačią
kur vyrai nuo rudens
geria alų

***
mano mielas eilėrašti
tu mane parašei
kai buvau išalkęs ir ištroškęs
Viešpatyje
dabar išnykstu
iš moterų kūnų
pravertų, kad gražūs
būtų vaikai
dėkingumo vainikai
Žolinės atlaidai
Dangun ėmimai
nekalto prasidėjimo eilėraščiai

***
vakarą
vienišos valandos vaikščioja
panašios į gatves
netriukšmaukite
žodžiai
juk mane mylite
reikėjo atsisakyti vilties
neturto
artimo meilės
duoda kažkas
penkias minutes
bet kam tai rūpi

***
soduose tyla
užkimšta burna
pašarvoti pinigai
ar kai numirsiu
nustos važiuoti autobusai
vienai penkiašimtajai sekundės
ar fotoaparato diafragma
užfiksuos mane
antram gyvenimui

***
kuo nusikalto poezija
kad į pavasarį neatėjo Adamkus
neatėjo televizijos bokštai
ir kameros
kuo nusikaltau aš
kad pavasarį nepasibeldei į mano širdį
***
juo labiau stengiuosi
tuo labiau neišeina
mano kasdienės duonos
Kyrie eleison!
Kristau išgirsk mus –
dienos darbuose
mišparų tyloje
surūdijusių kryžių svetainėje

***
žeme, imu Tave su dirvonais
dar noriu pasodinti
keturis eilėraščius
pirmus, paskutinius
kiek nereikalingų daiktų
telpa į bedugnę
kiek žodžių tuščių
į begalybę
kai išauš rytas
būsiu girtas eilėraščiais
bajoras –
savo paties samdinys

***
lieknos kojos, balti liemenukai
alkomatai, panašūs į Siamo dukras
iš puotos į puotą
skubu tave liesti
lyg būtum
karšta akmenų krūsnis
atleisk, juk paleistuvei atleidžiama
tikėjimas grįš
kaip klaidos nuoroda

***
trapus ir vienišas kareivis
prie savo obelisko
prozektoriume stebi save
pjaustomą kūną
kiek čia duobių išgyventa
kiek kartų ant akmenų mirta
kiek nereikalingų kojų, ėjimų
rankų, širdžių, organų
nereikalingų žmonėms
nereikalingų tėvynei

***
gimiau už dangaus vartų
amžinybės pakraščiuose
tuščiame tvartelyje
nebuvo vietos
malonės Tėve
atleisk, kad nuodėmėje
grįžtu pas Tave
kaip sūnus

***
atleisk –
jie nežino ką daro
Kauno “Žalgiriui”
stato obeliską
Vilniuje –
važiuoja troleibusas
prie Geležinio tilto
suryja tylą

***
eilėraščius reikia pilstyti į sapnus
užlakuotus stiklainiuose
valgyti važiuojant į Ožkinius
į mano 26-ąjį gimtadienį
kai parvažiuosi iš Romos
parvežk man mišiolo
Popiežiaus giesmę
žodžiams pamečiau atkimštuką

***
nupirk
iš manęs sodinuką
aš tau pasodinsiu
eilėraštį
gal visą knygą –
žeme tave apkabinsiu
nuvesiu
po mirties
į žvaigždes
paskutinėje eilutėje
verkia mažas
vienišas
sūnus

***
šitam eilėraščiui neradau žodžių
jie visi išbėgo būti poetais
atsistojo į eilę
prie Nobelio premijos
seniau jie būtų žingsniavę
nuolankiai
prie Lenino paminklo
Lukiškių kalėjime
***
greitai išsibėgiojo dienos
linksmuolės
į nuvarytus
automobilius girtuoklius
nusileido šventojo Antano
galva

***
įsimink mane žydintį pievomis
kaip fotoaparato laike
vienai sekundei
atsivers pasaulis
pamečiau save
nespėjau išsiryškinti
jau ateina kupranugariai
išnešti gyvenimo

***
kiek mažiau žemėje dangaus
tiek daugiau paveikslų amžinybėje
kiek daugiau laukuose rūpintojėlių
tiek mažiau gyvenime rūpesčių
klausosi patvorių Kristus
prisikėlęs iš mirties
gieda kryžius
Aleliuja –

***
infarktas
vėjas
laiškas
iš gyvenimo į gyvenimą
užteks mirties
dar yra stebuklas
atidėtas stebuklas
užmirštas stebuklas
nepriklausysiu Tau
šiame pasaulyje
kuris veda mane
papjauti kaip veršį

***
žodžiai drasko pasaulį
sninga į plaučius ir plaukus
neša iš vietos į vietą
žodį, kurio nėra
dar yra pjedestalas
pastatytas ant pjedestalo
pastatytas, kad kvailas
būtų
rožėmis klotas kelias
kad pabaigoj
išsigąstų
savo antkapio

***
nežinojau
kad eilėraštį
reikia rašyti
visą gyvenimą
gyvenime –
kuriame
nėra vietos
niekam
nėra laiko

***
vienplaukis
nulaužtas į akmenį
iš gyvenimo, kurio nėra
į paskutinį gyvenimą
už sidabrinių dienų
laiko nuotakos rankos
keturbalsės dienos navoje
viskas tik nuovargis

***
užklupti motinos įsčiose
ryto tamsoje
pradėti
vakaro
dienos
nukrėsti
svetimų
savų
geidulių
šlykščių
negyvenimų
ritmų
melodijų
atsisakymų
gyventi
dainuoti
pasakoti
apie
nieką

***
lėtai slenka vakaras per sieną
sulaikytas už dainų žodžius
už jotvingius, piliakalnius
už pagonius prūsus
laiko horizonte
kontrabanda
permesta mirtis
prisirišta prie svetimų artimųjų
***
jau vakaras leidžiasi
jau jaunystės saulėlydis
jau tiltai tos, kurią myliu
nutiesti tarp žmonių
užgesinti langai
pasikėsinimai į mirtį
išžaginti apsinuoginimai
nuogam gyvenimui

***
iš nerašytos tylos
mirusiųjų
gyvųjų
neparėjusių namo
neparnešusių
pinigų
iš gyvenimo
nepardavusiųjų
savęs
amžinybėje
nepaklaususių
kodėl

***
iš kraujo lašo
iš granito akmenų
neieškok manęs
mano drauge, gyvenime
žemėje, kur visi ieško šlovės
pinigų, garbės karalysčių
palik mane
koks buvau negimęs

***
įsilaužę į Dievo namus
jie nežino ką daro
širdis plėšo šventraščius
Viešpats
žodžiais
kalbasi su žmonėmis
išrinktosios tautos lūpomis
bet jie net sapnuose
žadina Abraomą

***
noriu tave paliesti telefono laidais
pabučiuoti rageliais
kai nereikia nereikia
pasukti į dešinę pusę
visomis kūno ląstelėmis
kraujo šiluma
visu noru gyventi
myliu tave
Dieve!
kiek daug praregėjimų
infarktų
nusivylimų

***
dienos aprimo, apsėmė
norėjau tave pabučiuoti –
staiga, vogčiomis
atsikėlęs anksčiau prieš jausmus
šviesa maitino rytą
antrą valandą nakties
nėra mirties, yra prisikėlimas
rytas užrištomis akimis
norėjau šaukti
griuvėsiais išnykti
esu tik raudonas vynas, išlaistytas
kad tau neskaudėtų galvos
atvėsta karštos naktys
po lietaus ašaromis
ateina
pabučiavimų vaivorykštė

***
kamščiatrauki, kuris esi
ištrauk mane iš savęs
kaip ištrauki kamštį
ir atidarai gyvenimą mirčiai
nežudyk kryžiumi
aš dar rengiu vadovėlius
kad vaikams nereikėtų
mokytis

***
akimis ir rankomis
smeigiuosi į tavo lūpas
lyg iš operos išvarytas nebylys
grambuolys gegužės naktį
nevaišink manęs nemiga
plaukų ir lūpų virpėjime
išgelbėtas iš mirties
kaip gyvatės nuodų kūdikis

***
jei lietus lietum apkabino
debesų kaimenę paleido namo
piemuo, kuris tyli ir tiki
lūpos krūpčioja maldą
Dieve, Tave linksniuoja
kiekviena dienos prakartėlė
bejėgė ir visagalė
atneša ką turi
kaip rytas iš ryto
keliuosi iš amžino miego
bandau Tave suvirškinti
bet viskas grįžta atgal

***
puslapiai, kurie lyja
neregėtą dosnumą
kai reikia nereikia
lūpos –
šiltos, nepasiekiamos
kad gali pasikarti širdis
kur esate tada
mano eilėraščiai
kur jūs

***
išeinu
į ketvirto gyvenimo mirtį
diena spaudžia lūpas
glaudžia šlaunis
jei išpažinsiu meilę
prarasiu ją

***
seksualinis auklėjimas
negimusiems
labiau reikalingas
nei gyviems gyvenimas

taip mokosi tie
kurie mokosi
ir taip gimsta žmogus
atkartojantis mirtį

***
tie, kurie mane rašote
kaip faksimilę ant antkapio
laiko raidėmis
pėdomis gyliuojančių žodžių
sapne nuteka naktis
prisotinta dienos svaigalų
pririšta nakties šešėlių
atgręžta gyvenimu į naktį
kimba lyg saulė į plaukus
minorinė nakties šviesa
susirenka dienos - kumelės
vienišos našlaitės
nešluostykite ašarų, moterys
iš akių, iš paveikslų
tėvo veidas lange
išeina neatsisveikinęs

***
prie ežero mano diena
nusileido į vasaros akimirksnį
atbridusios bangos
užmetė meškerę
sugavau lydeką
tokią grakščią, tokią jauną
sportiniais pusbačiais
trumpu raudonu sijonu
ašakose spengė tyla
išdarinėjau, išmečiau plaučius
kurie trukdė alsuoti
ir tave virškinti
akimirksniui stabtelėjo širdis
nėra tikėjimo nėra netikėjimo
tu žuvis, slidi, nepasiekiama
neliečiama, nevalgoma

***
atostogauju pavėsyje
meškerioju vakarą
alsuoja debesys
klajoja audros per naktį
kuo labiau tavęs nesuprantu
tuo labiau myliu –
grįžtu namo
amžinos netekties būsenoje
tu liesk mane, eilėrašti
žodžiu ir kūnu
susvyruoja tikėjimas
net mažiausiame išbandyme

***
mirštame vienišai vieniši
aplaistyti mirties vėdarais
purvini pasauliu, geiduliais dėmėti
prikelti iš letargo
tikime, kad prisikelsime
paskutinę gyvenimo dieną
kad mūsų dienos, kurios netikėjo
prikels mus

***
garbė tiems, kurie miršta
kurie švenčia sekmadienį
jų galvos plaukų šviesa
uždega gyviems aureolę
nutiesta telefonų tyla
prie išpažinties nulenkia
akis ir galvas
dar kalba Tėve mūsų
pasilik mūsų maldoje
Tu, kurį išpažįstame
iš mirties ir nelaimių
šaukiame

***
per silpnas tikėjimas
nors jaučiam šventraščio žodžius
prisirenkame žvaigždžių
su tais, kurie dar mąsto
trečią kartą užgieda gaidys
susvyruoja išbandymas
žodžiai – žaislai
svečiai, kur renkasi per šermenis
anapus vandenyno
per ranką nuteka pasisveikinimas
mūsų menkystės meteoritas
neduoda miegoti
aklinas masinis sapnas
ant lūžtančios pataisos
nepataisomai
taisosi

***
kur mane nešate, dienos, kur?
sidabro takais, nerimo juostomis
už negyvų vorų, voratinklių
už spindulių, už vaivorykščių
susirgau –
vakar iš pilvo išlindo bučinys
bandau ištuštinti visatą
sumenkinti atmintį
lygiai taip pat skauda
antausiai ir glamonės
fatališkai žiūriu į ateitį
matau praeitį ir mįslę

***
mylime susikibę
lygiai po du
padalinti gyvenimu
smėlio klepsidroje
sėlina tikėjimo diena
netikėjimo naktis
bet neateina
išganymas

***
dienos susistumdė, pamalonino
pralėkė mėnesio žvilgsniu
žingsniai ant skaudančių pečių
akys, lyg jūros perlai
dienos skuba, vėluoja
neateina laikrodininkas taisyti gyvenimo
susimąsto kelias kryžkelėje
kelrodžių švytuoklė sustoja
kiek daug Tavęs nėra –
tiek daug Tavęs trūksta
kiek daug nereikalingai myliu –
tiek mažai parsinešu namo

***
grįžtu paryčiais iš laukų
vėjas drasko lapus
nuo mano dienų kalendoriaus
pakiša po Eglinės piliakalniu
dar geranoriškai lieku tarp gyvų
gedulingų eisenų, mirusių
gyvenimas bliauna
kaip neperrišta karvė

***
rytoj būsiu Lietuva
Anykščiai, Paneriai, Medininkai
kur dešimt metų
neskalbta
nepriklausomybė
atsiduoda
burokevičiais
jarmalavičiais
rytoj būsiu Lietuva
Lietuva, kuri skauda
Lietuva, kurią
angeliškai myliu
Lietuva, kurioje kalbu
– gerai man čia
Viešpatie

***
tu mane liesk - Žodi
motinos rankomis
tėvo rūpesčiais
tėvyne
tuščiuose dirvonuose
susirenka žodžiai
vėl pagarbina
Kūrėją

***
neišpažintos klaidos grįžta atgal
kaip naktį pavogtas siurblys
kraujas sumaišytas žiedadulkėje
pažadintas bitės sapno
ir vaikščioja beveik nuliūdęs
kad tokie įkyrūs sapnai
kiemsargiai, kad loja šunys
paryčiais einantiems gulti

***
žemė uždengė mėnulio skydą
naktis visatoje prigurino šviesos
ant nesibaigiančios pabaigos
žmonės sau užtemdė saulę
kišenėje debesų tyla, o gal dolerių
Dievo dovana ir palaima
lūkesčių pilna vaiko galva
prisikėlimais be paliovos mirštančių
ir išbyra strazdanos, nepažįstami
iš tūkstančio ir vienos vaikystės
per daug sektų, atsegtų liemenukų
tikėjimų, kurių nereikia ir niekad per daug

***
jei gyvename taip arti Dievo
jei rūpintojėliai
taip toli nuo namų
davatkiškų žvilgsnių
Dievas turi
ir daug daugiau
žmonių
ne tik mane vieną
niekur negaliu pasislėpti
akys primena kūdrą
šokinėjančią į varles
iš šito lietaus nebus debesio

***
kai ryto rasa
iščiulpia saulę
iš horizonto
iš miego išbėga
nuoga
santuokinė diena
prisidenk
kryžiaus skersiniu
klepsidroje
tingiai byra
smėlis
ir laikas

***
mirusios motinos dvasia
širdyje plaka –
alsavimo mano alsavime!
dūsavimo dūsavime!
Viešpatie!
kaip skauda galvą
kaip negera man
žemė pasiima kūną ir sielą!
su bėgimu nuo audros
su Dievo palaima
su kasdienių rūpesčių banga
su begaline meile!

***
Mieliausiasis Jėzau
paskutinėmis dienomis prikaltas
prie mano nuodėmių
žarstau grynomis rankomis
žarijas
Tavo meilės židinio
žinau, dar ne kartą
prikels mane kryžius
ir pražudys mano kūno geiduliai

***
Pater noster, qui es in caelis,
sanctificetur nomen tuum,
adveniat...
vyno ir kraujo pavidaluose
Dievas kužda
apaštalų, pranašų žodžiais
į viso pasaulio tylą
sunkias Jericho vanduo
iš rankų šaltinio
iš visų meilės dovanų
visų malonės malonių
meldžiame gyventi –
jau eina Ganytojas!
viso pasaulio ganyklos
keliauja į Jeruzalę

***
šiame pasaulyje
jeigu reikėtų
pjauti gyvulį
tegul –
visą gyvenimą
valgysiu žolę
manyje rusena
visų
gyvenimų gyvenimas