7d

SEPTYNIOS DIENOS, SEPTYNERI METAI

Sigito Birgelio eilėraščių rinkinys "Septynios dienos, septyneri metai" - naujas žingsnis jo kūrybinėje biografijoje. Poetinės brandos ženklas - minties ir jausmo sutelkimas nedideliame teksto plote: eilutėje, frazėje, posme ar tiesiog dviejuose šalia esančiuose gramatiškai nesujungtuose žodžiuose. Todėl Sigito Birgelio eilėraščiai smarkiai trumpėja, nes tai liudija, jog poetas sugeba daug ką pasakyti labai taupiomis priemonėmis. Nesišvaisto plačiais mostais, nesisvaido tuščiais garsiai barškančiais žodžiais. Pagaliau ryškėja, pasakyčiau, birgeliška miniatiūrinė eilėraščio forma, savo reikšmių intensyvumu primenanti Rytų poeziją. Todėl šiuos tekstus reikia labai atidžiai skaityti, nes šioms miniatiūroms dažnai būdingi užtekstiniai žodžių ryšiai, negramatinės jų jungtys. Eilėraščiuose tarsi nesilaikoma skyrybos taisyklių, žodžių dariniai dažnai neatitinka mokyklinės gramatikos reikalavimų. O tai todėl, kad poetas bando prasiskverbti už įprastos kalbos ribų, jos kasdieninių reikšmių. Gramatinį kalbos jungimą čia dažnai pakeičia poetinis. O tai jam neblogai pavyksta.

Marcelijus Martinaitis

***
už semitinių žvakių
žvakidžių, šventraščių, egzogenezių
išdidžių, pompastiškų pasaulių
karališkai išprievartautų moterų
blusos lenda į lovą
gyvenimiškos, nesančios
mirtis apjuokina žmogų
paskutinio laiko akimirksniu

***
Kiek kartų reikia pervystyti eilėraštį,
kad užaugintum knygai, žmogui, amžinybei?
Iš ko gimsta eilėraščiai?
Iš tylėjimo, kaip vandens lašas.
Iš vėjo dvelkimo, iš pasimatymo su Ja.
Kiek reikia eilėraščių pervystyti žmogui?
Kiek konvulsiškų širdies dūžių,
skalpelių kritiko rankoje, perskrostų krūtinių,
kad žodis būtų paklusnesnis
už vaiką.

***
kiek reikia medienos
popieriaus lapams suvirškinti
kiek ryto aušrų, nakties nemigų
pinigų, kad nereikėtų skaityti knygų
kišenėje kužda vakaro tyla
gatvės šurmulys pasiveja pabėgusius vienatvėn
nėra nakties prieplaukų
nutviskusių svajonių
ateina gimdyti paskutinių eilių
klausti apsimetusių poetų:
– kiek reikia išgerti alaus butelių
kad parašytum vieną eilėraštį

***
ateina iš vaivorykštės
rytas
nusimetęs debesų drabužius
ateina
ramybės ieškotas
nepataisomas širdies ramumas
ateina
iš mirštančios žmonijos šermenų
ateina - neateina

***
atklysta iš peršviestos vaizdajuostės
juoda iš šermenų parėjusi diena
bet užmarštis namo negrįžta
devynbalsės dainos lūpomis
dar dešimt tokių akimirkų
ir bus nauja amžinybė

***
eilėraščiai
pikti liejasi į poetą
nori išprievartauti knygą
bet nėra kam
kas laiduotų žodžiams
ateinantiems iš nežinia kur

***
iš tylėjimo
lyg iš ugnikalnio
veržiasi eilėraščiai
noriu užgesinti nerimą
šimto metų tylėjimą
laukimo priežastį

***
laikas kuris neateina
pasiimti manęs
suklupusio
prie Matulevičiaus akmens
lemtingas knygnešio maišas
nužengs nuo
gyvenimo
mirties valandą

***
jau perpildytos svajonės
išleisti traukiniai
pinigai, datos, kalendoriai
rūdija Baltijoj
pamerktos silkės
griaučiais į krantą
prie stalo
apsėsto žmonių
ir viskio

***
kiek ašarų turi eilėraščiai
kiek atkimštų
išgertų sapnų
hipertoninių dienų
žvakių, žioplių
nereikalingų
kiek reikia gailėtis
žodžių
nepatekusių į paskutinę atomazgą

***
eglutė iškirsta nacionaliniam parke
džiugino vaikus
šaltosiomis ugnimis prisirpusios ugnies
vaikai
įbauginti vyresniųjų
paslapčia sudegino tėvo kluoną
tėvas, kuriam vaikai pastatė antkapį
palydėjo į žemę eglutę, degtukus
ir kluono pelenus
vaikai
greitai perspėjo kitus
kad iš nacionalinio parko nekirstų eglutės

***
už septynių širdies nerimų
nesuprasto aritmetikos laiko
laukiančio tavęs amžinybėje
septynių girtuoklių svyravimų
septyniuose pasaulio kraštuose
miršta POEZIJA
ateina nesuvokiamas
žodžių ieškojimas
šokolado atomazgoje

***
kūdikis, ieškantis krūtų
lūpų prispaustas
laukimo nerimas
matuojamas nuopuoliais ir pralaimėjimais
baigiasi Dievo dovana ant laukų
nėra žmogaus, kuris paimtų laiko ostiją
pasėtų pelenų grūdą
išdygusį pasaulio benamiams

***
nesapnuok nesapnuojamų sapnų
daiktų pririštų prie lopšio
išprotėjimų, barnių, paliaubų
užsibuvimo už dreifuojančio laiko
negesink kasdienybės pelenų
sudegusių rankų nerimo
nesuprantamų kūdikio svyravimų
klyksmų nesuprantamų motinai

***
gotikos bažnyčių bokštai
susirinkę į benamių gimtadienį
didmiesčių dangoraižių viršūnės
Varšuvos centrinėj stoty
pomirtinės vėžio konvulsijos
nesugebėjimo, nesugrįžimo nerimas
bėgimas pagal nutylėjimą
susirinkimas tų, kurie neateina

Kas ir kas?
susideda iš dvidešimt keturių kūdikio nerimų
dvidešimt keturių ieškojimų
dvidešimt keturių susitikimų
su savimi
dvidešimt keturi širdies dūžiai
dvidešimt keturios statinės geriančios gyvenimą
dvidešimt keturi nuopuoliai
kekšės širdyje
viengungių vienatvės darykloje
dvidešimt keturi
negrąžinami negrįžimai

***
nežiūrėk į amžinybę, apaksi
pro sudaužyto laiko stiklus
vaikystės žiūrėjimas į dangų
užtemdytas saulės
pavargę debesys pereina gatvę
šaligatviai pritvinkę mulkių bučinių
mergų su dažytais plaukais
ašarojančių akių, širdies nuojautų

***
piliakalnis
laukia
jotvingių
bet Eglinėje
nėra vietos
amžinybei

***
laikas
visageidžiantis
pratęstas
gęstančios šviesos
triukšmas
iš trisdešimt šešių dienlaukių
kūdikio nerimų
džiugių pasimatymų su motina

***
išrikiuotos dienos
eina ir eina
kažkas dalina kelialapius
į senatvę
jei nesuspėsi
tave palaikys žemėje
ir išmes
į šiukšlyną

***
jau gęsta šviesa juvelyrinių langų
amžinybės ambasadoje
jurtoje iš keturių laikų
erdvės ir neapykantos
eina Babilono gatvės
apkurtusios nuo miesto šurmulio
skuba dienos pirmyn
senatvei paruošti vienatvę

***
liepė pasiimti
paskutinį eilėraštį
užupio kritikai
pasenę žyniai
liko įrėmintas veidas
išdžiūvęs Viktorijos žvilgsnis
prakeiktas
Sizifo ugnikalnis

***
pakyla rytas
kaip liftas
keliantis į dangų
šeštame gyvenime
viešbutyje
pro pirštus
bėga
pinigai
nuogas
prigrūstas įsimylėjusių
nuslysta nuo kelio
autobusas

***
autostrados
purvinos automobilių sąžinės
ratai, sapnai, regėjimai
autoavarijos, grindinio akmenys
klyksmo melodija
morfologija
užsiūtos žaizdos, švirkštai
stilizuota mirtis

***
neprisirišk
prie visageidžiančio nieko
pasaulyje, kuris
tavęs negirdės
iš vienuolyno
pabėgusi vienatvė
gyvenimo mūruose
bijo susapnuoti gyvenimą

***
jei kas sužinotų
kiek šį rytą
parašyta eilėraščių
nustotų skaityti knygas
dar pusė stiklinės laiko
visatos tešmuo bijo
užspringti žodžiu, juoko šurmuliu
tylėjimu, nuliu

***
žemėje, kur nėra
tuščių laiko dovanų
karvės mūkimų
karčių, perrištų dienų
laukiam matmenų
kubinių bandymų
vėluojančių žodžių
žioplių išsigandusių moterystės

***
Vilniuje
per naktį
visi iškriko, neliko pirmininko
Valančiausko nei Šlepiko
ryte
rašiau luošus eilėraščius
išmečiau
į knygą

***
aidas nusineša
apsigavusius
nesupratusius
rugių kalbos
išsibėgiojo trąšos
rugiai, alkoholikai
nepasotinta tyla
ir laiko užuojauta
vakaras bėga nuo traukinio
renka išbarstytus pabučiavimus
prašo nešiukšlinti visatos
klausimais apie amžinybę

***
ugnis ieško vandens
žmogus kūrėjo
lipdo iš molio
tikėjimą
pilnas žagsėjimų
panaikintos tylos
žioplių
ėjimų į nežinią
nereikalingas laikas
kaip revolveris
žudo
norinčius pasilikti

***
iš anapus ežero
papiktinantys laiškai
kviečia
aistron
išnyra iš vandens
gražios moterų kojos
išskleistos žiūrėjimui
paslėptos rankų glamonėms
išrėktos, panaikintos tylos
viengungių vestuvėse, rūpesčių gatvėse
už pečių žmonės sakys:
- lietus neatneša laimės

***
netoli, už tūkstančių mylių
tūkstančio tūkstančių
žinduolių, butelių
geriančių amžinybę
vasarą iškrito sniegas
ženklas, kad vėl ateina žiema
bręsta serbentai, noksta vynuogės
mokosi vaikščioti kūdikiai

***
dualizmas svaigina akis
skrenda kaip musės
elektroniniai laiškai
bet nenutūpia, neįkanda
tuoj parveš mirusius iš gyvenimo
susirinks žiopliai prie kelio
spėlios, kuri amžina, kuri laikina
Abraomo pranašystė

***
ateinu juodas
nudažytas vakaras
tamsoje nematau akių
žvilgsnių, nuodėmių
nematau
o gal visai nėra
atlaidų
pasigailėjimų
dar noriu sutikti save
šitame pasaulyje, kuris
man slysta iš akių
kuriame nusilaužiau koją
dar sau sakau sudie
palauk, sustok
dar spėsim sugrįžti kartu
dar spėsim numirti

***
nežiūrėk, gyvenime
man į portfelį
aš seniai tau
neturiu laiko
septynios dienos
ilgesnės
už septynerius
trumpiausius metus
dažnai
kartojasi
kas niekada
nesikartoja

***
kambarys laukia audros
kaitra veja moteris į gatvę
apdegusias krūtis pridengia debesys
lietus nuplauna žvilgsnius
tuoj prie ežero išvažiuos tyla
liks ištrauktas iš vaizdajuostės
klyksmas ir greitai, lėtai
bėgantys gyvenimo kadrai

***
niaukiasi pasiruošusios eilės
dabar žemėje nėra žodžių
tuščių rudens lapų
iš piršto išlaužtų vaikų
ateina
tylos gyvatvorės
išprievartauti eilėraščiai
pavargusių žodžių tyla

***
jau vasara baigėsi
nuo šermukšnių pagelto
išbėgo naktys, gatvės
užgeso tamsūs saulės blyksniai
niekur nerandu numesto laiko
žemėje - antrojo gyvenimo
laukuose - neperrištos karvės bliovimo
prisisiurbusio, prisirišusio prie namų
jau uždengti svetimų gyvenimų langai
žiopli pasikėsinimai į moterystę
laikas išrauna sekmadienio tylą
kaip skaudantį dantį

***
vėluoja
moterys
tyloje
skubiai atsisako moterystės
iš nevaisingų
pavėluotų pabučiavimų
laiko klausimai
prasimanyti, apkalbantys žvilgsniai

***

užnuodytas automobilių variklių
šizofreninis dienos ritulys
atrieda kaip eilinis egzaminas
be vakarykščių tvarsčių
laiko ieškojimų
ištrauktų iš nesuskaičiuojamų
neapsivedusių valandų
atslenka uniformuotas krabas
durpynų ruduo
autobuse suglamžytas
guli negražus lietuvos rytas

***
Vilniuje –
gatvės pritvinkusios automobilių
žmonių skubančių į rytdieną
šurmulio ateinančio iš tylėjimo
Vilniuje –
dangus užrioglintas mėnesienos
išniekintas pienėm, žvaigždžių taku
tylėjimu, pasimatymu su vidurnakčiu
Vilniuje –
kažkas tempia mane į paskutinį atodūsį
gyvenimo rankos
iškeltos pagal nutylėjimą amžinam gyvenimui
Vilniuje –
nėra Vilniaus, o už gyvenimo ribų
statomas miestas, kuriame kiekvieną pavasarį
susirenka poetų sielos ir mirusios eilės

***
praėjo penkeri metai
supriešintoj, nesuprastoj
kalbos ir kryžių žemėj
ar galėjo būti daugiau
išmestų vaikysčių
proto antkapių
ar galėjo būti daugiau paminklų
kalbos sargų
daraktorių ir mokytojų
Punske
vėl persekiojama žemė
atseikėta po saiko nežinomybei

***
svyruoja
Eglinės piliakalnis
nublokštas nuo šakų
veržiasi į nebūtį
po pušim
palaidotas jotvingis

***
žiūrėk į Lietuvą
tęsiasi iš anapus
per upę permesta svirtis
nuosprendis pasilikti
tėvo laukuose
stovi kaip dalgis
žeme, užsiklok ražienomis
nežiūrėk į Lietuvą

***
žemėje dangus
lyg paskutinis nusikaltėlis
slapstosi soduose
skersai užstoja lauką
po tėviškės stogu
džiūsta tėvo pradalgiai
ražienų prakaitas ir rankos
primenančios Lietuvą

***
keras
įleidęs šaknis į tėvynę
dienų, akimirkų
septynių žodžių rytas
sugulęs
su girta vakarykšte diena

***
tėvynėje
žemėje
tuščiam baltam lape
nežinomas gimiau
nežinomas
norėčiau mirt
numiręs
susitikti
Lietuvą

***
žeme, uždenk mane
kaip nerimą, kuris paklysta
keliaudamas į žemę ir atgal
smėlėtos, lengvos rankos
ištrauktas iš motinos įsčių
aš neturėjau, neturiu kitų
tik vieną, vieną, vieną
LIETUVĄ

***
antgamtinė
pakilusi
iš savo griaučių
tėvynė
prašanti pasilikti
amžinai akimirkai
Soldino
atomų dulkės
ieško sūnų

***
miško tylą sugriauk
uždaryk miesto bokštuose
išvaryk gatvių šurmulį
ateik -
tėvyne
kiekvieną pavasarį
pakviesk besišaipančius seilinančius dangų
prašančius prisiglausti
nenorinčius pilietybės
tavo vaikus

***
daiktų ir žodžių žaidynėse
pasaulio pradžioje
1998 metais
prie kavinės
sėdėjo amerikiečiai
skundėsi
kad
kavinėje
Lietuvoje
išeiviams nėra vietos

***
rytas, dešimta valanda
dar pakaks laiko
dieną pagriebti
už gerklės
apsinuodyti
nepriklausomybės neapykanta

***
žemė
laukianti paskutinio patepimo
dvelkianti senolių prakaitu
užmiršta
kaitroje negali pasislėpti
nuo tėvynės meilės

***
perku - parduodu
gražiausius žodžius
apie tėvynę
iškimštus, nereikalingus
septynerių metų eiles
žemėje po velėna
parduodu save, atliekamą
ir beveik naują, negyventą gyvenimą
be PVM

***
rytas lanko sodus
mazgoja obuolius rasa
būgštauja
šaiposi vaikas
nėra kam į vynuogyną
grąžinti vynuogių

***
užaugom laukuose
išalkom, glamonėjom varpas
lyg svetimas moteris
atsivėrė žaizdos
nuodėmingos mintys
apnuogintos krūtys
prie vandens lašo
kur prasideda ir baigiasi
jūra

***
iš dangaus
sunkiasi lietus
iš kūno
krenta migla
iš kurios
pastoja pasaulis
išvyta
laukais pėdina vėlė

***
Veltui leidžiasi saulė,
aukštai, pro žvakidžių laukus.
Mėnesiena, lyg apgaulė,
apgaubia vakarėjančius vokus.
Dega verkiančios žvakės,
mėnesienos pašventinta šviesa.
Nematome, ko nemato akys,
negirdi, nesvajoja, nekalba.

***
daktarai - žudikai
kodėl neišmokote plaukioti
išvietėse
kartu su negimusiais kūdikiais
aureolė
kurios nėra
nebuvo
ir nereikia

***
Bakanavo akmenų laukas
dešimt tūkstančių milijonų metų
žybtelėjo akimirka
lyg ledynmetis
liko autografas, reljefas
tyla, besiblaškanti akimirka
sujaukta, per anksti
praradusi Lietuvą

***
nepaslėpsiu žemės
tėvynės
nepaslėpsiu
nuo savęs
šviesiaplaukė viltis
naktis
gyvos, mirusios
valandos

***
Nelaikau savęs gyvu,
nelaikau mirusiu,
lūpdažių išbučiuotu,
pasilenkusiu ties savo mirtim.
Po mano gyvenimu padės pagalvę
stebuklingas dienos šviesulys.
Pakils jaunas mėnuo,
atsisės už dangaus pulto.
Gaila, kad visatoje
tiek mažai Lietuvos.

***
rudenį
dienos
neturi tiek daug
bučinių
gena
į nežinią
žvaigždžių aureolės
užspringsta nežinomybė

***
rožančių
nemylėtos rankos
laiko duoną
lyg ostiją
skanesnė už mėnesieną
prigulusi rugiena
klauso
kaip plaka vieniša širdis
koktūs ketureiliai
žodžiai pakaruokliai
ant pasenusių, nemylėtų
moterų užnerta lemtis

***
ko verkiate, valandos
užsklęstos atidarytos durys
sustoję laikrodžiai
užmirštos klaidos
saldūs, nemieli
bučiniai
benamius
parveda namo
ištroškusius pagirdo

***
Gienavui Kulavui,
etnokosmologijos ir kosmoso šeimininkui

eina atnašauti mišias
skrendančių kometų laikas
supriešintas kosmosas
sauja pasemta diena
jau išdrožtas stebėjimo bokštas
senolių molinis indas
kuriame tilpdavo visata
ir viena saulės sistemos žvaigždė

***
praeivių mišios
transliuojamos kiekvieną sekmadienį
nužengusiems į dangų autobusų stotyse
iš ubagės maldaknygės
moteris katedros aikštėje
prašo malonės
bet praeiviai žiūri į ją
kaip į paskutinę girtuoklę

***
laikas
bėgantis nuo lopšio
pabučiavimų
amžinybėje
atleistas
giliai tikintis Dievą

***
einu
pats sau
žingsniais
tikinčiais
ateina
tikinčiųjų padangtėje
Kristaus krauju
atpirktas gyvenimas

***
už gražių pasimatymų su tėvyne
nukrėstų rudens sodų
susirinkusių obuolių, kvapų
nakties vėjo gūsių
skundžiasi avižų laukas
kad per daug trąšų
žmonių, spindulių, pakrančių
sustingusių, užmirštų eilių

***
Varšuvoje –
aistringa nakties šviesa
pakimba ant dangoraižių viršūnės
karaliaus Žygimanto kolona
palinkusi virš miesto
linksmina laukiančius rytdienos
tuoj virš dangaus patekės liftas
septintam aukšte
septyneri metai nusileis į apačią
sunkiasi diena į gerą vyną
kambarys raudonom akim
skaitys mėnesieną
ant saulės sustingusio disko
kultūros ir mokslo pamatai
univermagai atidarys duris į dangų
naktis dar Varšuvoje
naktis -
Varšuva dar miega amžinybėje

***
nekantriai pakvimpa tėvo kumelė
laukai pritvinkę arimų
svyruoja pabučiavimų šakos
nušienautų pievų naujo laiko tąsa
mano širdį ištrink, užrakink
pakeisk miesto šurmulio bokštais
tėvo rankų šilumą nuo plūgo nušluostyk
ateik iš tylėjimo, kai nieks neateina
tarp laukiamų, nelauktų
galimų, negalimų pabučiavimų
klaidų, girtuoklių svyravimų
negyvo lauko šukuosenų

***
kaip kraujas
skverbiuosi į tave
lyg būčiau
tavo aorta
būsiu pūkeliu
tylėjimu, kuris
tau paliepus nuskrenda
papūtus išnyksta
ateis daug dienų
panašių į tave
skubančių
vėluojančių
nežinau
balto pienės pūkelio
kuris grąžintų
tavo rankas

***
jei nori
laikyk žodžius
skrynioje
lyg Monika Lewinsky
suknelę
klaidomis
neatkeršysiu
neprisiminsiu
ko neprisimenu

***
slenka dienos aukštyn
iš manęs paimkit mane
ugnyje ieškau vandens
ašarose - džiaugsmo
sėdi sulaužytas pieštukas
renka, krevezoja eiles
vakar buvo šerkšnas
nukrito žodžiai - vynuogės
žmogus sukurtas iš molio
galvoju, kodėl ne iš meilės
šventieji puodus lipdo
neturi laiko

***
kiekvienas sekmadienis
turi daug šventų dienų
bet nei viena iš jų
neskirta mano buvimui
kiek nereikalingų žodžių
šulinių, išlietų į pamazgas
kiekviena akimirka
gali sugrįžti pakaruokliais

***
tarp nereikalingų atstumų
prasimuša mano ilgesys
lyg kraujas
plukdau elektroninius laiškus
akyse skęsta jūra
kutena prakiurusią valtį
dugne surandu save
koks buvau
nuo pasaulio pradžios

***
kūdikis
užkluptas motinos įsčiose
vakaro ir dienos vestuvėse
kosminė tamsa
išnyra abortai
tylūs negyvenimai

***
retėja pasaulis
kaip sūrmaišis
vis mažiau norinčių
klaidžioti
elegijos paukštis
vėluoja
į skrendantį
žodį

***
ar užteks ryto išeiti
verkia peršlapusi naktis
linguoja nesuprasta
nuo žemės išėjimo dienų
iš interneto
išeina
sekmadienis
neraugintos duonos diena

***
kai rašau eilėraštį
norėčiau išnykti visatoje
per ilgai užsitęsė žodžiai
nupirkti, naujai sudraskyti
į namus įsilaužė ruduo
visą naktį lijo lig ryto
ruseno neišjungtas laikas
prašau, nežiūrėkit į mane

***
su pirmu sutiktu valkata
norėjau keistis amžinybe
Kristaus ranka
numesta į vargdienio delną
ieškojau kito savęs
kitų sąšlavynų, pamazgų, kartėlių
ėjimo į dangų, kitų žemės lapų
pridengiančių Tavo nuogumą

***
kaip sunki, palinkusi obelis
obuoliais nukrenta į žemę
noriu suprasti tą
kuris yra už anapus manęs
už anapus laiko
miesto eismo
tuščių pasivaikščiojimų
nereikalingų prisikėlimų iš mirties

***
jei nori, rašyk, nežinomybe
palieku suglamžytą gyvenimą
vaiko išmestą popierių
nakvišų išklaustą nakties atsakymą
dar tyli kambarys, ryjantis lauką
miega fotografų diafragmos
saulė žiūri pro skėtį
nėra, nėra laiko dūlėti

***
jei ištarsi mane akimis
pasibaigs mano vienatvė
vanduo susikraustys į ežerą
vakaras uždegs mėnesieną
slenka atpirkimo vaizdajuostės
už mirties kadrų pareisiu namo
sapnuosiu lauko voratinklius
ežerų pasivaikščiojimus
lėtai leidžiasi vakaras
nežadink per anksti bučinių
dar tegul užsitęsia dūmai
ir įsimylėję gelia uodai

***
pastelinio laiko klaida
lūpdažių perbrauktas veidas
nėra tavyje tos, kurios nėra
kurios neieškojau, klajodamas po visatą
laukuose visažinis laikas
laukuose nėra gyvų, nėra mirusių
nėra karvių nerimo prieš audrą
nemylimų susitikimų su Ja

***
pasaulis, kurio nėra
dienos, kurios neateina
šventės, nesulaukiamos
prisilietimai grąžinti atgal
auštančios retrospekcijos
čiulbėjimo rytas, nešnekėjimo rytas
savas, svetimas
žioplas meilės pakartojimas

***
senamadiškai pradėjau save
nemylimą lydėjau namo
važiavo autobusai, raudonavo
šoko maršą
norėjau pažvelgti pro langą
į bėgantį gyvenimą
bet nusukai galvą
ir išlipai prie paskutinės stoties

***
atsisveikino rankos
pabučiavo
liko anapus sapnų
ant erškėtrožių, spyglių ir eilėraščių
gedulo nakties šešėlis
praskrodė tylą, pritvinkusią
gedulingo lagamino atsisveikinimų
nesakyk sudie

***
dėkoju už telefono laidus
už atsisveikinimą
už tai, kad niekada nepaskambinsiu
dėkoju
kad po vakarykštės dienos
nebus saulėlydžių
dėkoju
kad tie, kurių nėra
neateina, kad būčiau su jais

***
prisirinkau
jūros krante
tavo bangavimų
gintaro pėdų
žydra naktis
parvedė mus, neparvedamus
pakibusius
smėlio kopų labirintuose

***
ezopinis triukšmas
įsimylėjusių tyla
negalimų
pavogtų bučinių
šaltos rankos
ruduo
nušluostyta
meilė

***
iešmas, įsikandęs dešrą
pažadintas kartaus saldumo
nėščių lūpų prispaustas
ugnyje prisirpęs atsisveikinimas
verkiančios
tyros girtuoklių glamonės
sausra dvelkia iš butelio
vaišina vaistais nuo nemigos

***
netikėk
nuodėmių prisikėlimu
trumpi sijonai
apnuogins geidulingus žvilgsnius
nevaikščiok nuoga
prie kelio, kur ieškosiu
pakvipusių česnakais
nesančių lauko gėlių

***
įdėjau save į fotojuostą
suplėšytą, peršviestą
pažaliavusią laiko nuotrauką
dirbtuvėje užlakuotą laiką
atgrubusios rankos
mykė nuo nemylinčios glamonių
ir vis dar žiūrėjo į mane
kaip į tą, kurio nereikia

***
ištryškęs iš klaidų
suartėjimų, orgazmų, mėnesinių
gyvybės pabučiavimų
artėja
neištikimų moterų seilėmis
mirties lūpomis pateptas gyvenimas
reikėjo rėkti, apsirengti nuogai
dar kažkur susirenka
ir išsiskiria pasimatymai
paskutinį kartą
atviras nakties bliovimas
išvaiko tylą

***
ilga diena
lyg užmarštis
lyg raktas
įkištas į laiko spyną
užrakintas lovoje
meilės žodžiuose
įsimylėjusių
pamirštas ruduo

***
ateina iš gimdos
gimsta iš būtinybės
gatvės šurmulio
mėnesienos
dingsta iš meilės
vakaro tylos
vaikų klyksmo
eilėraščių rašymo

***
pavėlavusiems į mėnesinę
sunešiotą
nuvalkiotą
įsimylėjusių
mergaičių pavėsinėje
lovoje
nulaužtas nuo šakų
gyvenimas

***
nelaukti
tylos užkalbėjimai
tylėjimai apie nieką
negrįžtantys kūnai
žvilgsniai
blauzdos
eisenos aplink save
krūtys iš nusikarusių dienų

***
sėja rudenį raudonas
šermukšnis
bręsta serbentai
krenta į vyną
nuovargis prispaudžia galvą
saulės spindulių rinkoje
asilas plauna rankas, sako:
- iš šito rudens bus vynas
durų užsklęsta mėnesiena
už sidabrinių, beržinių dienų
dvejus metus per ilgai
užsitęsė bučiniai

***
pageltusios meilės albume
fotolaboratorijų fotojuostose
surišti santuokiniai žiedai
autorių baimė, pažadai, įsipareigojimai
pasenę ramentai
išbarsto pelenus
santykiauja prie laužo
užgesusios nakties žarijos

***
užsikrėtę visatos
pažadais
darnaus laiko
vystykluose
saulės prožektorius
akinių stiklais
užrakintom akim
eina į šviesą