Beznazwy1

Gyvenimas _ amžina kelionė,
bet tik asilas iš jos negrįžta arkliu.

***
Dievo akivaizdoje
Dievo malonėje
ieškom Dievo
kaip aklas
kuris atiduoda iš savo kišenės
kad galėtų paimt iš širdies
šiandien Dievo karalystė
yra arčiau
negu tada kai įtikėjom

***
gyvenimas
akimirka
trumpesnė
už gyvenimą
bausmė
kad
jau niekada
nerašytum eilėraščių

***
ten kur žmonės
priklauso daiktams
daiktai renkasi žmogų
ir išmeta kaip šiukšlę
ant stalo
kupino laiškų
užpakaliu į mirtį
atsisėda gyvenimas
dienos sunkiasi
į fotografiją
naktys suvilgo
laiko fiksažą
alsuoja naktys
pro langą
užspringsta
gyvenimu

***
seinuose
dabar dažnai lankosi
jablonskis
lietuviškas žodis vaikams
skanesnis už šokoladą

karieta
pakinkyta
ketvertu žirgų
važiuoja baranauskas
per laiko žemėlapius

seinuose
iš darbo
tuoj pareis
dvaranauskas
karas sustabdys mašinas
bazilikos avinėliai
stumdomi ant laiptų
melsis į Kristų
neįžengusį
į vyskupų rūmus

***
žemėje
užsikrėtėme
nervų liga
ir chronišku nebuvimu
jurtoje
ant lietaus lašų
atsisėdome
ant amžinybės
ilgai laukėme
didžiausios
bausmės
nobelio premijos

***
Po bulviakasio rožės nustoja žydėti,
išskrenda gandrai ir nutyla žiogai.
Tuoj po bulviakasio
atšąla širdys ir apkarsta glamonės.
Rytoj bulviakasis ir rinksime
bulves.
Sužydės raudonai rožės spygliai,
išlėks gandrai ir apkars glamonės,
nustos mylėtis sužadėtiniai.
Rytoj bulviakasis.

***
pavargo dienos
nuo ilgų dienų
trumpos naktys
prailgo nuo nemigų
paskutinį kartą išgėrėme alaus
suvalgėme vynuogių
ir mums atrodė
kad amžinybėje
laukuose liko rugienos
ir maldos į Visagalį...
laukuose bobų vasara...
saulės blakstienos
rikiavosi dienos
lyg septynios vienatvės...
rytoj
išskris į amžinybę

***
už bevardžio vitražo
kur eilėraščiai yra niekas
o visa kita _
tik tam, kad užmuštų
laiką
Dievas pasirinko jau
kitą ganytoją
ir kitas aveles
nebandau prieštarauti
bandau juoktis

***
gimiau už dangaus vartų
amžinybės pakraščiuose
tuščiame tvartelyje
nebuvo vietos
Malonės Tėve
atleisk, kad nuodėmėje
grįžtu pas Tave
kaip sūnus

***
mirštame vienišai vieniši
aplaistyti mirties vėdarais
purvini pasauliu, geiduliais dėmėti
prikelti iš letargo
tikime, kad prisikelsime
paskutinę gyvenimo dieną
kad mūsų dienos, kurios netikėjo
prikels mus

***
tu mane liesk _ Žodi
motinos rankomis
tėvo rūpesčiais
tėvyne
tuščiuose dirvonuose
susirenka žodžiai
vėl pagarbina
Kūrėją

***
kai ryto rasa
iščiulpia saulę
iš horizonto iš miego išbėga
nuoga santuokinė diena
prisidenk kryžiaus skersiniu
klepsidroje
tingiai byra
smėlis ir laikas

***
mediniai rūpintojėliai
mediniai žodžiai
išminčiai
iš Saliamono Viešpaties namų
kaip dabar
jus nukratyti nuo lūpų
eilėraščiai, kurie sakote
skaitykite evangeliją
Dievas yra _ _ _
kiekvienoje kūno ląstelėje
kaip žemėje
garstyčios grūdelis

***
jei taip išleistume
visus Dievo kūrinius
jei išleistume amžinybės tomus _
kaip neateinantį lietų
jei taip išleistume
Dievo Sūnų
žemę
už garstyčios grūdelį
mylimasis
Dievo Sūnau
išmokyk mus melstis
širdimis nuolankiųjų

***
pirk iš manęs sodinuką
aš tau pasodinsiu eilėraštį
gal visą knygą _
žeme tave apkabinsiu
po mirties nuvesiu
į žvaigždes
paskutinėje eilutėje
verkia mažas
vienišas sūnus

***
šitam eilėraščiui neradau žodžių
jie visi išbėgo būti poetais
atsistojo į eilę
prie Nobelio premijos
seniau jie būtų žingsniavę
nuolankiai
prie Lenino paminklo
Lukiškių kalėjime

***
mylimės
susikibę abu
padalinti gyvenimu
smėlio klepsidroje
sėlina tikėjimo diena
netikėjimo naktis
bet neateina
išganymas

***
Kiek kartų reikia pervystyti eilėraštį,
kad užaugintum knygai, žmogui, amžinybei?
Iš ko gimsta eilėraščiai?
Iš tylėjimo, kaip vandens lašas.
Iš vėjo dvelkimo, iš pasimatymo su Ja.
Kiek reikia eilėraščių pervystyti žmogui?
Kiek konvulsiškų širdies dūžių,
skalpelių kritiko rankoje, perskrostų krūtinių,
kad žodis būtų paklusnesnis už vaiką?

***
iškrito eilėraštis
iš lopšio
nebuvo vystyklų
užrašyti nebuvo kaip
paskui
iš žodžio iškrito vaikas
visą naktį
rėkė eilėraštis

***
Vilniuje _
gatvės pritvinkusios automobilių
žmonių skubančių į rytdieną
šurmulio ateinančio iš tylėjimo
Vilniuje _
dangus užrioglintas mėnesienos
išniekintas pienėm, žvaigždžių taku
tylėjimu, pasimatymu su vidurnakčiu
Vilniuje _
kažkas tempia mane į paskutinį atodūsį
gyvenimo rankos
iškeltos pagal nutylėjimą amžinam gyvenimui
Vilniuje _
nėra Vilniaus, o už gyvenimo ribų
statomas miestas, kuriame kiekvieną pavasarį
susirenka poetų sielos ir mirusios eilės

***
Varšuvoje _
aistringa nakties šviesa
pakimba ant dangoraižių viršūnės
karaliaus Žygimanto kolona
palinkusi virš miesto
linksmina laukiančius rytdienos
tuoj virš dangaus patekės liftas
septintam aukšte
septyneri metai nusileis į apačią
sunkiasi diena į gerą vyną
kambarys raudonom akim
skaitys mėnesieną
ant saulės sustingusio disko
kultūros ir mokslo pamatai
hipermarketai atidarys duris į dangų
naktis dar Varšuvoje
naktis _
Varšuva dar miega amžinybėje

***
kas vakarą saulėje
vaikščioju krantu, tavo kūnu
debesyse renku gintarą
iš mano į tavo gyvenimą
tavo krūtų reljefas
su metų ledynmečiu
lauks paskutinės
mano gyvenimo dienos

***
bėgu į jūrą
kaip į pasimatymą
atvirkšti toliai, sapnai
vos girdžiu jos balsą
jūron veržiasi akmenys
atbulom rankom
atbula širdimi
debesys išmeta gintarą

***
Raudonoji jūra
Bangų atšvaitai
Bučinių pasimatymai
Už vandenynų
Tikėjimu ateik
Sprogimu išnyk
Gelmių klausome
Alsavimą šlovinam

***
anksti keliasi nuoga jūra
nervingai siūbuoja krūtim
gintaras vėlei išplauks
bet jau gyvenimas baigiasi
išdyla net tėvo veidas
smegenyse įrėžtas
smėlio kopose
pastoja gelmės

***
apie apipjaustytus
gerai arba nieko
laikas kalba ugnies liežuviu
pateptųjų užuominomis
gimdyvės lūpose
gimsta
ilgiausias gyvenimas
m i r t i s

***
Pavakary grįžta Paupio gatvės,
Vingiuotos neonų šviesoj.
Apsodintos kavinės, valgyklos, kiemai.
Vakarieniauja vienišai surikiuoti stalai.
Kėdės, ant žmonių atsisėdę.
Laikas tiesina medžius.
Berželi, nusišypsok,
Įamžink kryžių, mišką, takelį.

***
pasakyk, kas esi
kokios spalvos tavo naktys
kokio skonio bučinys
_ _ _
krenta lapai, dienos
lenkiu tave kaip taurę
uostau kaip žiedadulkę

***
krūtys
lyg du žirgai
šuoliuoja suknelėje
tarp skruostų
siūbuoja jūra
atneša smėlio dienų
ilgesio antplūdžius
vilties atoslūgius

***
šmėstelėjo žmogaus holograma
žmogaus gemalas išsiurbtas iš žmogaus
kaip gerai, kad anksčiau niekada
žemėje neatsirado gyvybė
genai išimti per operaciją
suklonuoti gyvenimai
sumainyti
kaip santuokiniai žiedai

***
geri
eilėraščiai
iš gero vyno
alkoholikai
patys rašo
patys skaito
palaiko
savo kartos
laiką

***
Mesopotamijos laukuose
tarp javų ir Babilono
ant pranašų kalno
patepto arimu
keliu, kuris ožiuojasi, niaukstosi
kelrodžiai rodo liežuvį
ir akys, kažkur ten
keliauja suvaikėjęs pasaulis
amžinai trunkantis gyvenimas
ir žemė motinos įsčiose
atmintis nenuskausminta
dulkės tarp būti ir mirti

***
valandos kupinos susitikimų
susitikimai pripildyti valandų
pieno bučinių
dangaus vaivorykščių
pavargusi nuo bangų
nuo tavo bangavimų
gyva mirusi
jūRa

***
nuogai rengiasi
saulės vidury
sunerimus migla
ir saulės spindulys
pakaruoklis
ir virvė
kartu pasikorė
ant žemės traukos

***
Izaoko širdim nusišiepęs
dulkinas eilėraščiūkšti
kur keliasi sapnai _ glaudžiasi žvaigždės
yra eilėraštis, yra pradžia
išplovos nevėluoja, nemiršta
nėra aimanų, bioritmų
algoritmų
kantatų, dienų

***
žinau _ esi amžinas
nes viskas laikina
krislelis, našlaitė
rasos gabalėlis
gyvenimas tvirtas
kaip pievoje žolė
kaip pakelėj gėlė
pražydusi jaunystėj

***
sėdėdamas Gintaro viešbutyje
akimis paėmęs Vilnių kaip ant delno
negaliu nieko daryti _ _ _
negaliu rašyti eilių
prie geležinio vilko laukiu
svečio garbaus, ne Gedimino
automobilių aikštelėmis nusėtas
nedrąsus šaltas pavasaris
poezijos lyg ir nėra ant stalo
nuo vakar dar pagiriojasi poetas
dėvėti eilėraščiai, byrantys dantys
nakties nukraujuotos dantenos

***
moters kūnu prisidengusios kantatos
fugos ir tos, be kūno, liežuvio, be garso
išmestos sėklos iš pienių, iš vėjarūgščių
kaip laukimas tavęs senbernio vienkiemyje
aš tave šaukiu tartum tylėtų ugnikalnis
šaukiu tarsi kantatos tylėtų
tarsi tylėtų tie, kurie tyli
kai skauda, neskauda, kažkur po širdim
tu esi mano sieloje kūnas ir vynas
mano gyslose, kur nebuvai sugulove
kai palovėje deimantinėj šviesoj
liuteronų bažnyčioj atsilaužėme žodžio
tu buvai ilgesinga diena _
palaidota nebylio prakaito
ugnis spragoje, kai ugnyje užrausta tamsa
paversta žūtbūtine neteisybe

***
100 kartų nekaltai pradėtas
be nuodėmės
bjaurastis nepateisina net gyvasties
vėjadulkių, tų, kur tavo klystkely
bamba, kuri suteikia gyvybę
lydėdama į toloką mirtį
mirštame nuogi nudvasinti
nuo kūno, kaip išlukštinti saldainiai
sugrįžtame pasiilgę biodinaminės širdies
neturės skruzdės tylėjimo, tylintis
antimaterinis šauksmas, gyvybė, tegul ji
nereikalauja gyvenimo, atsikračiusi širdies gyvuonies

***
Mirtis neigia gyvenimą,
Sutepa ir išsipildo...
Ji neprivalo būti žemėje palaidota,
Vandenyje nuskandinta, ugnyje užgesinta...
Tylos bokštuose atšlaitų grifai
Gyviems laidoja mirusius...
Šeši Negyvosios jūros ritiniai,
Esėjų Senojo Testamento raštai...
Šviesa neprivalo priešintis tamsai,
Vienatvė _ blogiui...

***
Aušros vartuose vaikštinėja gatvės,
Sunerimusios, be tikėjimo.
Rankos pakeltos išmaldai
Ir nekalti drabužiai, užgimę kūnuose.
Dėmėti žmonės, jų išraiškos išblukę.
Vidus sugraužtas išorės šalčio.
Nuogi debesys, nuplėštos krūtys
Kaip nuogi, puolantys į tolimą mirtį.
Sutinku būti statytiniu. Korinto dukra.
Strazdanota, nekalta šypsena
Pradėta. Tarp tų, neapsisprendusių
Šaukti nepaliestos skaistybės grožio.
Aušros vartuose vaikštinėja kūnai,
Be rūpesčių, atėję iš gatvių.
Ištraukia pomirtinius spazmus
Iš nekaltų kūnų.

Prelatui prof. Antanui Rubšiui atminti

JOBO SKUNDAI
I
Mano gyvenimas _ švelnutis vėjas,
Tuščius debesis gena.
Gyvybė _ pilkas debesų rūkas,
Pagonybės padangtėje gyvena.
Viskas, viskas tik rūkas.
Duobė _ mano dienos.
Kirmėlės _ mano motinos.
Mano debesys! Mano dienos!
Lietus tuščius debesis vaiko.
Gyvybė ant kaulų skeleto,
Išskleista ant balto,
Dienom apmirus iš lėto.
Išbaltintos mano dienos,
Mano debesys, mano rūkas.
Geluonis _ saldesnis už medų,
Didesnis avilys už dangoraižį.

II
Nebus nuplėšta garbė pamaldžiai besimeldžiantiems
Nei nuo galvos nuimtas erškėčių vainikas.
Šiandien šiaudai vėjuje neša šakas,
Šiandien vėtroje išberti pelai gena.
Sau dienas pasidauginsiu lyg smėlį,
Kuriame mano gentys savoje žemėje.
Šakų viršūnėje užsimezga rasa,
Atgailos atotrūkis kilmingiems piligrimams.
Paskutinė šviesos skraistė, išminties turbanas
Ant makabėjų galvos. Neskaudės Dievo žaizda,
Skirta meilei įrodyti, nei sūduvių stabai,
Atsargiai išdeginti ant aukuro.
Nuogos neliks našlaitės nei našlės, netekusios proto.
Joms visatoj daug išaugino smėlio dienų,
Sekmadienių, šabų, betliejų, varganų piemenėlių...
Maldos diasporoj vis mažiau besimeldžiančių.

III
Kai laukdavau gėrio, ateidavo pikta,
Kai tikėjausi šviesos, ateidavo tamsa.
Viltingoms dienoms atsivėrė žaizdos,
Poliarines naktis užgriuvo tamsa.
Kai bandžiau keltis, dar labiau klupdavau.
Vėjas nupūtė mano viltingas dienas.
Lyg debesis. Išnyko mano gerumas,
Debesų dulkių ir žemės pelenų.
Kai bandžiau godžiai atsigerti,
Dar labiau troškau!
Kai norėjau nuoširdžiai atgailauti,
Dar labiau nusidėjau!
Jobo tiesa sakė neteisybę,
Platūs keliai pavirto takeliu.
Vėjas nendrėje svyravo,
Tikėjimas pilkų žmoniškų dienų.

IV
Laikas, paženklintas apipjaustytais,
Išrinktųjų stogais raupsuotas.
Keturiuose amžiuose, keturiuose krantuose,
Jahvės vieškeliuose, tekančiuose tolyn.
Šešupės vandenys įžvelgs Neryje
Moteris, kaip kadaise Jordano vandenys
Lauks ateinančio Mozės,
Dulkėto keturių jaunuolių portreto.
Pakelėj pjaustys mėsą. Viskas,
Kas eis priekin, nuriedės atgal.
Išnyks, neišnyks jaunutės,
Be kaltės pradėtos sanskrito raidės.
Moterys mylimos, nenorimos.
Amžių verpetuose laikinos.
Krovininės kekšės dar kartą pastos
Arčiausiąjį kelią į dangų.

V
Naktys pilnos dangaus šviesulių,
Atviros naktys _ Grįžulo ratų.
Jų šnervėmis liepsnoja žvaigždės,
Sklinda nakties šiluma.
Šią naktį nėra žvaigždynų,
Žudynių, jaučių, šaulių,
Strėlių, su panieka išnyrančių
Iš lanko zvimbimo.
Gelmė kunkuliuoja lyg katilas,
Sumaišęs jūros tepalą.
Bėgantis šalia kelrodžio kelias
Atneša žiupsnelį šviesos.
Raudonoji jūra
Kaip kitados Dievo metmenys.
Evoliucijos staklėmis
Laikas ataudus audžia.

VI
Jobo dienomis išblukusi Žemė
Minta amžinybės košmaru.
Gerumas palesina žvaigždyną,
Neviltis sukrečia Šeolą.
Vardan skiriamosios dangaus pašvaistės,
Šviesos sklidinų šviesulių.
Karšta nuo giminingų jaudulių,
Atminties atkartojimų, jedvabnų.
Žaizdų žiedadulkės bičių nešiamos.
Ištikimas Gerumas _ Hesed
Išryškina savo kūnišką,
Ikonišką sielos materiją.
Išlenda lyg baltiniai iš kūno.
Gnostikai, epikūriečiai, stoikai
Romoje, Cezarėjoje, Aleksandrijoje.
Kadaise mirę, dabar amžinai negyvi.

***
Laikai sunkūs, todėl nepriimtini.
Upės maitina jūrą speneliais žvaigždžių.
Laukai prieš rugiapjūtę pakelia varpas,
Pakelėse iš kokonų išėję drugiai.
Esu kaip paleolito akmuo tarp Eufrato ir Tigro,
Seilių pirkiose ir rūmuose iš plytų.
Šeherezadoje Harum Ar-Rašidas, kaip
Sėkla, nevaisinga, nukritusi toli Žmoguje.
Rojuje nėra žaliavų. Žemė užaugina tai, ką palaisto
Žmogaus prakaitas, išdegina raupsuoto veido dykuma.
Ryto saulės rasoje kaitinasi smėlis,
Kaitrioje saulėje pakvimpa nuorūkom ir alyva.
Laikas čia, it judanti kryžkelė, lyg kelias,
Prie kurio kadaise Žmogų prisirišo kviečiai.
Akmeniniai kirvukai, vilko vilna.
Namuose, kur vagis buvo prievaizdas.

***
Praeitis šypsosi mums, gal sveikina.
Kur kitados ūžė Babilonas, šiandien auga smilgos...
Už Ištaros vartų, kur prasideda gatvė _
Marduko _ Babilono dievo _ šventovė.
Gatvė, nors atkasta, aptverta vielų tvora.
Dar tebestovi Nabuko rūmai.
Prie Babilono upių _ ten mes sėdėjome,
Verkdami Siono kalną atminę.
Smilga drąsuolė, vakaro vėjo pasveikinta, lankstosi,
Iš praeities šypsosi, mus, gyvuosius, drąsina.
Sienos, šimtmečiais nudilintos, kalbina,
Plytos, vis dar tvirtos, raudonos, šnekina.
Rūmų sienos, gynusios Nabuką nuo priešų,
Nuo saulės kaitros, tautų neapykantos...
Šviesa vėsi, atklydusi į kambarį, sukepusi
Statiniuose ir žmonėse be durų ir be langų.
Ieškau kabančių sodų _ meilės statinių, bet veltui.
Septyni pasaulio stebuklai išnyra tik užsimerkus.
Medžiai, fontanai, upeliai, kriokliai,
Uolų tarpekliai, virtinės paukščių giesmių.
Šventovė atkasta. Gatvė pakyla virš smėlio.
Turtus pavydžiai saugo. Praeitis atkasta.
Dešinėje Ninmah šventovė, palmės,
Giraitės su nuoga liūto statulos dauba.

Sigitas Birgelis gimė 1961 m. Punske. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo Lenkijos lietuvių mėnraščio, vėliau dvisavaitraščio "Aušra" redakcijoje bei Punsko "Aušros" leidykloje.
Išleido eilėraščių rinkinius: 1992 m. "Tarp krantų" (lietuvių ir lenkų kalbomis), 1993 m. "Tarp durų ir dulkių", 1997 m. "Eilėraščiai iš anapus Dievo", 1998 m. "Septynios dienos, septyneri metai", 1999 m. "75 eilėraščiai". 1999 m. išvertė lenkų poeto M. Czajkowskio poezijos rinkinį Jeruzalės pėdsakai".
Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Lietuvos kompozitorius Vytautas Juozapaitis S. Birgelio eilėraščiams parašė kelias kompozicijas (kvartetui _ Prisikėlė Tėvynė" ir profesionaliems chorams).
Sudarė: Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnyke" _ 1993 m., Punsko ir Seinų krašto materialinę kultūrą" (kartu su J. Vaina) _ 1997 m., Lietuvių kūrybos antologiją" (kartu su J.S. Paransevičiumi ir I. Gasperavičiūte) _ 2000 m., Poezijos pavasario Punsko ir Seinų krašte almanachą" _ 2002 m..

Leidinyje spausdinami už Lietuvos ribų, skirtinguose Žemės pusrutuliuose (Australijoje ir Europoje), gyvenančių dviejų lietuvių poetų Lidijos Šimkutės ir Sigito Birgelio rinktiniai eilėraščiai. Didelė dalis S. Birgelio eilėraščių nauji, kai kurie paimti iš Eilėraščiai iš anapus Dievo", Septynios dienos, septyneri metai", 75 eilėraščiai" rinkinių. Jie gavo naują atspalvį ir formą.

Leidyklos redaktorius
Sigitas Birgelis
Sudarytojas ir vertėjas
Sigitas Birgelis
Viršelio autorė
Vaida Juozapaitytė
Korektorė
Birutė Burdinaitė-Ołów
Išleido Punsko "Aušros" leidykla
Mickevičiaus 23, 16-515 Punskas
Spausdino "Aušros" leidyklos spaustuvė
Tiražas 400 egz.
http://www.punskas.pl