Sigitas Birgelis Septintas nakty
E i l ė r a š č i a i
Punskas, 2012
TYLOS ERUPCIJA
Žodis
pabaigoje nebuvo pradžios buvo žodis nemokėjęs ištarti savęs nekaltai
buvo jis pas mane kalbėjomės lyg du ugnikalniai tylėjom prieš tylos erupciją
buvo tylu prie dalgio prie rugių kartu palaidojom ir prikėlėm Važatkiemio sūnų
Raidė
bejėgiškai ieškau savyje raidės galinčios pagydyti ir užmušti
ties pradėta knyga išaukštintu žodžiu apkabinu ją kaip gailestingas tėvas apkabina vaiką
Dviejų vienatvė
Šalia manęs sėdinčio sėdi kitas. Šalia židinio, kuriame gęsta žodžių rinkinys. Ne tam vakar tau save suradau, Kad šiandien abu būtum vienatvė.
Vietoj manęs Sėdi mano sūnus, Šildosi prie židinio, Pakurto mano eilėraščių lapais.
Šiandien jau per vėlu, Kad ateitum, ž o d i, Kad būtum kartu, Kad abu gertum vienatvę.
Laikrodis
ranka grublėta nemokšos ranka išardžiau laikrodį bet neradau savęs ir neradau laiko
sudėjau atgal viena po kitos mikrosekundes nanovalandas laimės žodžius ir žodžius šunsnukius
laikrodžio tylą laukus kurie neprabyla šalia kito savęs šalia laiko skubėjimo šalia žiūrėjimo į laikrodį
sudėjau laiką visas kūno dalis visas dvasios arterijas visus nenorus įkliūti kaip Živilė Žalčiūtė
Lietus
ar lenkiškai lyja lietus Punske einantiems laukais į Lietuvą
ar lenkiškai lyja L i e t u v a Punske ir Seinuose
Berznyke*
Atvykau į Berznyką. Kapus nuskaidrino saulė. Iš po velėnos atėjęs vakaras Sakėsi nieko nežinąs.
Atvykau į Berznyką. Kapus apgaubė naktis. Užsnūdęs po velėna vakaras Nematė atėjusio manęs.
V pulko pėdose po lietaus Maudėsi saulės zuikučiai... Suklupau kaip ir jie Pažemintas išaukštinimu.
Smėlis
Trakiškių* smėlis lengvesnis nei Jeruzalės smėlis prisikėlimu nesuteptas tikėjimu neapsunkintas kūno dūlėjimui iškastas
nenoriu tavęs kuris mane atvirom rankom priglausi
Aerouoste
Fiumicino aerouoste Sirijus laikrodį uostė Skubantiems į lėktuvą Uodegą vizgino
Nebuvo kada nusileisti Ir pakilti Aukščiau Žemiau laiko
Buvo draugas Išlydintis mus Nevykstančius Į niekur
Buvom mes Beveik vaikai dar Vaikiškom svajonėm Pasenę
Smolensko beržas
Nupiešk man Smolensko beržą
tolimą artimą parodyk man kelią
sugebėjimą atleisti užmušti gerumu
parodyk man pirmą laimingą nusileidimo aikštelę ir susitaikymą tarp žmonių
Dosnumas
gauti galiu tiek kiek galiu atsisakyti
atsisakyti galiu tiek kiek galiu gauti
Tėvo vardu kuris viską duoda viską ir paima
Rytas
prisikėlusio rudens langai nešvarūs pro kuriuos išskrenda tyliai rugių byrėjimas laukuos pirmos rasos laukimo aidas
už vieno šalto ryto lašo vienos pabudusios vilties vaikišką jautrumą tyrą sveikinu naujagimių klyksmu
norinčius alsuot gyvenimu ir šiaurės šaltą vėją pirmyn atgal vedu rugių pjovėją atšiaurų rytą
Turiu
pusę milijono laiko susitaupęs anapus
sidabrinį laikrodį žiūrėjimą į laikrodį turiu už laikrodį
negerdavom už Lietuvą kad nepragertum
turiu
Aortoje
Buvau t a v o aortoje Ištikimas Iki širdies...
Buvau iki t a v o kraujo lemties Ištikimas Raudoniesiems kraujo kūneliams.
Buvau iki t a v o minčių žarnyno nuėjęs. Nuoskaudų nepatyriau, Džiaugsmo nesuvirškinau.
Buvau prie kiekvienos Žinios, Ateinančios iš ligoninės.
Nežinojau, kad miršta Tik žodžiai, Kad žmogus yra amžinas.
Kūrėjas ir kūrinys
skaitmeninio šešėlio turinčio atmintį formatu skaitmeninę dienos pradžią kuriu
5 II m a r k b o d y fotoaparatu piešiu iš skaitmeninių laukų tavo veidą kiekvieną nulis ir vienas vardu
Sėja
geležis aprimo įkaitusi nuo sudėtingo rimo žingsniavimo tuščia vaga išlyginto arimo pasėto grūdo antrojo Važatkiemio atėjimo
Laikas
vėluoja laikas žiūri į laikrodį sienos laikrodis žvelgia į laiką
skubėti nėra kur
Erozija
už mistiškų šviesos sutemų be atgalinio laiko
žodžiai galintys apvaisinti
girtuokliškai girtus žodžius
kur nėra pradžios kur net n i e k a s nežino kad baigsis
Negaila, gaila
tarp raudonų obuolių svetimų, savų negaila nieko net savęs negaila...
negaila gailėtis savęs gailiškai gailėtis savęs
Žvilgsniai
laukiu sniego krentančio iš žvilgsnių
pyktis atlyžta ir krapštosi atšiauriai gili žiema
atgalinis laikas sumala tylą nežinojimui nemokėjimui abejingumui
Penki klausimai
iš žiemos klausimų išsilaksčiusių tolių išankstinių šalčių akių mačiusių...
ar žinai kam priklauso gamtovaizdžiai apsnigusios pakalnės apšerkšniję beržai neišskridusių gandrų akys
užpūstos žvakės šviesa speigo šiluma svilina sušalusiom rankom atsisėdusią žiemą
ar žinai kam priklauso moterys kurios niekam nepriklauso
Mėnesienoj
esu čia paskutinis laiko mėnesienoj
beveik be aistrų pasauliui
kur nebūties sparnu kiekvienas amžinas
laikinai išnyksta pilnaty sukrautas
laukimo laikas
Mirtis
tu esi laukimas aš tikėjimas kad niekad nesusitiksim
Maža šalis
kuo daugiau turiu tuo daugiau trūksta dovanoto gintaro kuriame gyvenu jūros pakrantės kurioje prisiglaudžiu prie tavo veido
pastoviausia yra kas nepasikartos gintaro smiltis maža šalis prie jūros
Žolė
tu kuri esi žolė kuri neši mane į rudenį sumindžiotą
buvai bepradėjusi mylėti mane pievoje
galėjau tave parvežti namo uždaryti sau į šalinę
bet drugiai mindžiojo tylą
smuikavo nežinodami kad reikia rėkti
(Ne)sugrįžimai
išskrenda žodžiai žodžiais panašiais į rasą
iš jų išeina žmogus lyg laikrodis ir grįžta kaip tie kurie niekados
nepareina mirusių sekundžių lavonai
Rytą
per naktį jūra išmetė krantą
krantas išmetė jūrą su žvejų laivais su žuvų gaudymu
debesys apšerkšnijo nežinia nuo ko lijo
atsėlino rasa degino kojas
Tyloje
tą kartą tyloje ant bėgių ir už jų anapus jos mėnulio pilnaty palikom traukinį
yra tik kelias kuriuo neįmanoma grįžti
yra grįžimas kuriame nėra kelio
visa tai tu kurios geidžiu visa tai aš kurio nepažįsti
Tuštuma
užmarštis lyg laikrodžio širdis matuoja erdvę
Raistiniai, Klevai apšerkšnija lyja
nėra kur padėti žuvėdros ir tėvo laukų
TĖVUI
Pirmojo sodo ilgesys
Nukrito obuolys. Tėvo namuose, Kuriuose augo Pasvirus obelis. Ragavom obuolį Vaisių nulaužtos Šakos skausmą...
Tėvo namuose, Kuriuose nėra Tėvo, kuriuose Daug daugiau Buvo atleidžiama, Nei mes, vaikai, Galėjom nusidėti, Sudėti maldai Rankas Marijon.
Tėvo namuose, Kuriuose Dievo Motina Žvelgdavo į motiną, Žvelgiančią į Dievo Motiną...
Seno švarko kišenėje
kažkur turiu seno švarko kišenėje vos gyvo mirusio Tėvo rankos šilumą a t s i s v e i k i n a n t
saugoju ją nuo amžinybės nuo kitų žmonių rankų šilumos
Kelionė autobusu namo
Grįžtu namo iš tolimos kelionės Maršrutiniu autobusu, atšauktu Dėl pūgos ir šalčio.
Prigludęs prie vieno centimetro sutemų, (Dėl šalčio ir pūgos) Išjungtų kelionėje.
Tik dabar žinau Kartą manęs sulaukęs, Lauksi milijoną kartų.
In Articulo Mortis* in memoriam Tėvui
Medis, jei be prisikėlimo miršta Dėl Lietuvos, dėl šešėlio užuojautos... Jei žodžiai žeidžia lapais Pageltus vakarui ir rudenėjant lietui.
Smėlio grumstelyje po tylos minute, Audroje, kuri iš dviejų renkasi lietų. Tėvas vos gyvas, be visados, Kartos krentant vakarui ir vakarėjant rudeniui.
Nėra, nebuvo sėdėjimo dviese, Kalbėjimo apie medžius po tylos minute, Apie gyvenimą lapuose, be šnarėjimo vėjo, Ir kalbos, paskutinės, mirties patale.
Prieš audrą, lietų lemtingo pjovėjo, Per gyvenimą lyg per kiemą Dar vakar susikūprinęs ėjo, Nešinas kibiru, lazda pasiremdamas.
Ir tokį pasodino jį medyje po medžiu, Trakiškių smėlyje, ant kalnelio. Amžinybėje beieškodami kelio.
Pačiame laimės žydėjime Ir dienos vidury. Tarp šešių lentų Ir dviejų sieksnių lauko.
Ramunėlė
Ant baltųjų lelijų, Ant voratinklio gijų Rugius nuraminsiu, Kasas išpinsiu.
Ramunėlė tau mos Iš laukų rugienos. Apsisiautus rasa Rugienėlė basa.
Tebūnie Ramunė, Auksaplaukė, Ramiai tau Šukuojanti plaukus.
Audra
Tu buvai, kurios ieškojau kaip nepagydomos ligos.
Tu buvai, kurios bijojau kaip po nakties audros.
Žaibai aprimo vardan tikėjimo.
Sapnas
Tebūnie, kas nesapnuoja Jo, Ką lengvai nubraukia nuo veido. Nuveža į Seinų ligoninę Ir laukia, laukia nežinia ko...
Prie negiliai iškasto šulinio, Kur vandens ligi valios, Vilties lig juosmens Svirtis bedalio.
Sapnavau skyniau obuolius Pačiam laimės pavakary. Kai medžiai pravirks sula, vėl Sapnuosiu Tave, šalimais atsisėdusį.
Švytėjimas
ant Tėvo kapo šešios vasaros po mirties
š á l t a
sulipdyti bandau sudaužytą gyvenimą juodą ir baltą
rašau laišką ne vieną motinos dieną į kiekvieną įdedu vakarą gęstančios gyvybės švytėjimą
įžūliai be vilties tikiu kad nebus nebūties kad šaltoj krūtinėj pajusiu vėl Tėvo alsavimą
šeštą vasarą be vėjo ant Tėvo kapo pilkas renku dieneles Sutvėrėjo iš visų turimų neturėjimų ar sulipdysiu juodo ir balto švytėjimą
STOTY PO AUDROS
Stoty
Sėdžiu šalia ateinančio ir vėluojančio traukinio, Kupė, kuri pasisodino mano kūną iš kūno ir kraują iš kraujo. Pasijutau be galo vienišas, likęs be šonkaulio... Vienišas be lietaus, vienišas garsiai kalbėdamas apie kaštonus, Lyg suglamžytas, pageltęs pernykštis klevo lapas. Spėjau, kad tai kitų metų lapkritis. Bus taip, kaip daug kartų buvę, Šalia stovėjimo stoty, pirmos dukros laukimo, Išnyrančios iš atvertų plačiai akių.
Viešpatie! Ar bus tuščiam perone tuščia stotis, Kur paskutinis pakeleivis lauks tuščių vagonų?! Kur vienas, vienišas Plikoj stoty girdžiu: Benas išsiskyrė su antra. Aš jį bėgių tarpeklį kaip šaltą rudenį regiu.
Išvažiuojančių kūnų trauka prilygsta 4 balų žemės traukai Ir 7 balų žemės širdžių drebėjimui. Tik nesmagu atsikelti, kur tu Sukies aplink mane kaip planeta, O aš esu tik palydovas tuščioj stoty, Draugų mobilaus skambučio belaukiantis. Pridedi eilėraštį prie geliančio šono Lyg prie nuskausminto praskelto smilkinio,
Išpakuoji lietaus lašus, oda, permirkusia Atleisk audrai, jei neatsargiai sudegino Vieno ar kito tvarkingo gyvūno kluoną, Nunešė kaimyno stogą ir nulaužė medžius.
Taip likau be plunksnos, be amžinos... Šitiek metų laikiausi jos, tikėdamas, Kad nieko kito man žemėje Nėra amžino.
Stoty po audros
Ar sugrįši namo iš audrų, Ar iš jų namo ar sugrįši? Ar iš keistokai jaunų Vakarų namo ar sugrįši?
Ar už audros perkūnų Kitos bėgs dienos ir naktys? Ar už namų be namų Tavęs lauksiu stoty šaltą rudenį?..
Gal už apšalusio lango, kupė, Alsuosim drauge garvežio šnervėm. Gal ilgai nesimatę laukiamojo fojė Mojuosim ilgam išskrendančiom gervėm.
Gal vietoj raudono vyno taurės Gersim ūkanas veriančią tylą. Gal ištiesti tau ranką reikės, Gal paklausti, kodėl garvežiai neprabyla.
Jei bus žodžiai tušti, jei bus iškrauti Ilgesiai, jei sustos išsiilgę... Į stotį dar sugrįš garvežiai, Jei rasa tau blakstienas suvilgys.
Nemuno pušys
jei aukštos juodbruvos pušys vaikštinėja aplink Nemuną ir matau medžių siūbavimą
jei pušys patogiai įsitaisiusios dešinėje Nemuno lūpoje skuba pilku miško takeliu į šiltą rudens tuštumą
nepasikartos klevo lapas ir vėlyva rudens popietė Druskininkuose
Ten, kur
ten kiekvieno vėluojančio rudens laukiu lapo kol paskui jį kol nukris vasara
ir laukiu kiekvieno krentančio ir kiekvienos ilgiuos...
ten kur pusantro kilometro vieškelių vėjas vandens Sutvėrėjas
tvarsto išdžiūstančius sausmečiu intakus ir ištraukta iš vandens jūra
dejuoja be septyniolikos krūtų ateik kaip į pasaulį ateina N e m u n a s
Bedugnė
Trapion bedugnėn leidžiuos Adomo marškiniuos Ir gimtosios nuodėmės Savos vakarais ilgiuos.
Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo lašeli, Laikai mane, Visagali, Lyg aguonos grūdelį...
Ir suskaičiuotos aguonos, ir kiekvienas jų žiedas. Dėl mirties pančių tylėjo, dėl vėjo, Laikydama mane už ančio.
Jei nėra, kas gyvens, nei kieto akmens ant akmens, Akmeniu prispaudęs liežuvį, pareinu, Lyg antis varinėdamas, namo,
Antra tiek turėdamas, neprasitardamas dėl arklio syvo. Gyvo, negyvo. Jei dargana septynakė diena lyja man į darželį.
Vaikeli! Kalneli! Pušynėli! Užaugę aukščiau bambos. Švento Jurgio batuose, prie šventoriaus durų, Bedugnėn ant kranto.
Kramto gintarinis ruduo, Ryja, mane paėmęs į glėbį. Nudžiūvusios blakstienos nei bliauna, nei teliuojas.
Tiltai
Ieškau vienišo tilto, liūdno, išdžiūvusio tilto, pro pražiūrėjusį vandenį, pro vakaro langus užpilto.
Jei nėr ėjimo prie tilto, tuščio, pakrauto vežimo, supilto, pavaryto botagu, už arklio laukimo, kur bėgs po kojom krantai neįmanomai?
Jei sekundės sėdės ant gilios, ant iškastos, ant duobės, jei duobkasiai regės mus neįmanomai?
Bandysim atidaryti duris, jei pasibels laiknešys, ir sušalusiom rankom bandysim susišildyti tylą.
Pasivaikščiojimas
Šiandien vienišas vaikštau, Kur vakar sėdėjome dviese, Po laukus, pro alyvas.
Ieškau žodžių, kurių neieškos Joks dervišas, Joks medis.
Juodai baltas Pianino Jautriai nuspaustas klavišas.
Koks džiaugsmas, koks liūdesys! Juodas ir baltas matys: Geltoną Žalią Raudoną.
Neprisimenu spalvos, Nukabintos nuo sienos, Pasodintos prie stalo.
Dienoms rudenėjant
Ten rudenį dirvonuos pasimeldžia balandžiai Ir rugienom atpėdina išvarginta, jauna...
Ten, žolėje, paleidus lietų, džiūsta Laukai su pirma šilta pavasario diena.
Sėkla namuose ten kiaušialąstę vaikės, Regis, nežinodama, kad negyvenu,
Kad nėra, man nebus prikeltas Tėviškės jaukus tylėjimas laukų.
Vėl ryto rasos paryčiais nudžius Ir namuose bus suirutė.
Nebeatjos Birutė, ir turėsiu ją Rasoje amžinai už kalnų...
Jungas
Įkinkytos Punskan mano dzienos, Jokių ca kitokių neturiu. Einu
Punskan pradalgiais atgulusių rugių, Vingiuotu žalio lauko kelaliu.
Pakelės laukinė aviža, nuleidus galvą, Laimins žingsnius, pašokdins žiogus.
Einu laukais, anksti atėjęs. Pabudęs Iš pievos, pieno ir iš sutemos.
Veidas
Mano akys neregės Išvažiuojančios Tavęs. Ir nematysiu kaltės, Nusukęs veidą.
Maištaujančio veidą, Nedorėlio veidą, Išvažiuojantį traukinį, Kelią, namo sugrįžtantį.
Ruduo
už mėlyno šerkšno ruduo gintarinis atlis ir užmarštis apsiniaukus pažvelgs į jį pro pirštus
ne dėl tokių dienų saulė nuo nakties apsiniaukus pilnaties mėnuliu pirštu žiūrės į sidabrą
Skyrybos ženklai
vaiko vežimėlyje pasodinti šauktukai klaustukai taškai
kitados viskas atrodė kitaip veidrodžiai šukės veidai
žmonės baltais chalatais išbraidžiotos pievos
galėtų jie būti tavimi galėčiau dėl jų gyventi
Ieškojimas
Turiu užslėpęs gabalėlį šilumos Iš (už)pernykščio žiemos speigo.
Ko nori nuo manęs, liūdnas veide? Kiek kartų bandžiau save
Pakeist kitu, tiek kartų Patekėdavo ir leisdavosi žodžiai.
Apšerkšnijo šalčio drugeliu, Žaibo greičiu bandė šildyti tylą...
Kelionė
į Punską reikia važiuoti pro tėvų laukus išsiėmus gimimo metrikus lyg į tėvų vestuves
į Punską reikia važiuoti lyg kviestum į tuoktuves lyg važiuotum su nuotaka pasiėmęs už rankos Tėvynę
Burtai
Kiekviena Baltveidė čigonė Bulgarų gatvėje, Prie pušies, Išburs, kad Rytoj jauna Prasidės žiema. Kad užmiršiu Pašerti katiną, Paleisti tuštumą, Prie kurios Ilga grandine Prikabinta žiema.
Pasakos
naktys maitina akis speneliais žvaigždžių it rugiai prieš rugiapjūtę nuleidžia varpas
užgautas skiemuo iš Eufrato ir Tigro ir Šecherezados pasakos Harūn ar Rašidui
liko jos ten tėvo kluono šalinėje tūkstantis ir vienoje vaikystėje
ŠALIMAIS AUKURO
Aukuras
šalimais aukuro ant kurio pašventinta buvo tyla
septintą mėnesį septintą dieną
kiekviena kuri yra ateina ta kuri yra
nebyliųjų galia abejingai priglaudžia aukurą
Atgaila
kol nematysiu tavęs nugręžęs užuojautos veidą
laukuose pamojuos balti slėnių balandžiai
su kiekviena žodžio pradžia iš ramybės ateinančia
tau ši akimirka duota kad atgailautum mano eilėraštyje
Septintam pakrašty
septintoj Lietuvoj septintam pakrašty septintas tyloj s e p t i n t a s n a k t y
kiekvienas kas eis praeis kas žiūrės praregės
už nakties už tamsios už juodžemio
Tyla
tylos ak tylos prisisiurbusios pievos rytui brėkštant vakarui leidžiantis
pakyla naktis lyg sapnas lyg audra neįmanoma
laukiu jos apvaisintos laukų be rugių naktyje pareinu
lygiai tiek buvo vasaros kiek tavyje žemės kvapo
Saulėlydis Jotvoje
Jotvos pakraštys ritulys be kvadrato be vakaro rato ateina
lūpom pasėjai širdim surinkai ką akys regėjo ką rankos įdėjo
be tylos be atneštos be atėjusios iš ryto be iš Lietuvos
saulėlydžiai lyja rytmečiui auštant
Negrįžtantis laukimas
nei už kalnų nei už klonių už prakeikto kraujo už pasimatymo su Tėvyne
bokštas į dangų atpirkimo laukimas laukimas kvapo obuolių
nakties laukimas laukimas audros mėlynumo rugiagėlės kraujo laukimas
visa tai žemė kuri laukinių avižų brandina derlių
Skenduoliai
jei už sutemos užklupęs lietus paskandins ežerą prikels skenduolius
vaivorykštės bus be dienų be ėjimo į šviesą be voratinklių be keistai išskleistų
gelmė nenusileidžia visur per toli visur netikra nakty
Kas?
kas pakuždės kas bus, kas kliedės ką sapnuos jovarai ką kalbės tau laukai
kas pasakas seks kas rudens kas kedens kas bus, kas lietus
kas jautrus užaugs paberžy ką regės užmaršty kas
Žemė
ateik į gyvenimą į molio gyvenimą tu kuris esi iš žemės atėjęs
ateik į gyvenimą į juodą molinuką į sekmadienio rytą į vasarą
ateik kaip ateina neprašyti ateina pavasario laukai kaip sėkla ateina
ateik iš byrėjimo iš žemės kvapo iš rugių kirtimo iš linų spalvos
Vaikas
Kai gyvenimą pasėji ir nori išnykti amžinybėje, ateina laukimas, laukimas vaiko, meilės, šilumos.
Rudens naktys ateina išvaikščiotos, tylios. Ateina bėgimas nuo ugnies, buvimas motinos įsčiose.
Pragiedruliai
horizontą iškelk uždaryk į saulės bokštą ir saulę į bokštą
užrakink į spyną nuo saulėtekio iki saulėlydžio grąžink dieną
nebus Vilniaus nebus Vienos nebus mėnesienos
nebus laiko pasaulio būsi tu
Duona
žemėj gimtoj ne vienoj buvau Lietuvoj ne iš krosnies vienos valgiau tėvynę
ji pradėjo mane iš rugių šaukiau ją kaip žemė lietų šaukia
VIEŠPATIES SALOS
Tautų apaštalui
Saulėlydis nudažo horizontą Geltono aukso spalvomis. Debesys skuba, renkasi žydrynę, Rieda į vakarus.
Laikas viską suėda, Pamatuoja dieną ir naktį, Vasarą ir žiemą, Gyvenimą ir jo prasmę.
Akmenys drasko pajūrį. Nuolatinė bangų mūša Muša vienišus žvejų laivelius. Tik nuolankūs žmonės sugrįžta.
Ekstazė
Neosikos restorane, Kretoje, kur draugaujama su žuvimi erdvė vaizdi uolos kyšoja jūros šnervėse
lūžta bangos Libijos jūroje žuvų spiečiai kyla išsižioję Ostijos trupinių
užsisakius valgį čia galima surasti naujų draugų išgirsti muziką be žodžių
Apolonas ir Dionizas pilsto vyną intelektualiems orgazmams ir ilgoms naktims
orakulai prie Delfų ir Didimos tebestovi, bet kelias į juos sunkus ir tolimas
Svečiuose pas Nabuką*
Praeitis šypsosi mums, gal sveikina. Kur kitados ūžė Babilonas, šiandien auga smilgos... Už Ištaros vartų, kur prasideda gatvė Marduko Babilono dievo šventovė.
Gatvė, nors atkasta, aptverta vielų tvora. Dar tebestovi Nabuko rūmai. Prie Babilono upių ten sėdėjome Verkdami, Ziono kalną atminę.
Smilga drąsuolė, vakaro vėjo pasveikinta, lankstosi, Iš praeities šypsosi, mus, gyvuosius, drąsina. Sienos, šimtmečių nudilintos, kalbina, Plytos, vis dar tvirtos, raudonos, šnekina.
Rūmų sienos, kurios gynė Nabuką nuo priešų, Nuo saulės kaitros, tautų neapykantos... Šviesa vėsi, atklydusi į kambarį, sukepusi Statiniuose be durų ir be langų.
Ieškau kabančių sodų meilės statinių, bet veltui. Septyni pasaulio stebuklai išnyra, bet tik užsimerkus. Medžiai, fontanai, upeliai, kriokliai, Neišmatuojami žodžių tarpekliai.
Šventovė atkasta. Gatvė pakyla virš smėlio. Turtus pavydžiai saugo. Dešinėje Ninmah šventovė Ir nuoga liūto statulos dauba.
Tarnystė
Korinto žydėjimo metais prie deivės Aštartės šventyklos žemyn virš šešių šimtų
metrų aukščio uolos tūkstančiai šventųjų mergaičių apeiginių kekšių
ištvirkusių malonumų beieškančių daug kur
visur sutinkamos kekšės bet nėra Chrestos* vedamų Akvilo, Priskilės
Laivai
mirtis patogiai prigludusi prie vakarinio jūros pašalio augo ir plėtėsi
Viduržemio uostuose rytiniame ir vakariniame krašte išplaukdavo laivai ir grįždavo kankinių vėlės
laivai būdavo kraunami ant vežimų tempiami nuo vieno iki kito gyvenimo kranto
iki paskutinio per žemės įpjovą kurią vakar aptiko mūsiškiai
Kodėl?
Iš seno gyvenimo kvapo, Iš visų neišgyventų vilčių Sau neturiu klausimų, Kitiems atsakymų neieškau.
Ateina jie iš sausros, Iš vaikų badmečio, Iš septynių Egipto rykščių, Septynerių sočių metų.
Palikuoniai
penkiasdešimt aštuntaisiais Viešpaties metais
gal metais anksčiau gal vėliau žydai sukilo prieš keliaujantį į Damaską
liko pastatų likučiai ir bema* nuo kurios kadaise gynėsi ir dalis sinagogos akmeninės lentos prie kurios kalbėjo
bet netikim kad stiprūs esame tik būdami trapūs amžinosios vilties p a l i k u o n i a i
Vėtra
nebus nuplėšta garbė pamaldžiai besimeldžiantiems nei nuo galvos nuimtas erškėčių vainikas
šiandien vėjas neša šakas šiandien vėtroje išbertus pelus laukai gena
šiandien greičiau nei dienų pradžioje laikas skuba į nežinią
Viduržemio krantas
Jūra vos ne vos judina Tavo mėlyno veido raukšles. Jūros pakrantėje kur ne kur Ganosi Viešpaties salos.
Kaimeliai, prigludę prie įlankų Viduržemio jūros krantuos, kuriuos Dionizas išmokė iš vynuogių Spausti girtavimo klegesį.
Už amžinybės krašto ir jo paraštės Nenuilstamas galvos skausmas ateina. Prie prasto vyno niekas daugiau negirdės Afroditės, prastos lauko pienės.
Jis yra
neskaudės Viešpaties žaizda skirta meilei įrodyti
nuogos neliks našlaitės netekusios
maldos diasporoj vis mažiau norinčių
Mirtis laiptinėje
pirmųjų gyvenimo laiptų pakopoje nerimas prašnekina žmogų
gyvenimą einantį užgauna žavingą aitriai erzina įtampą
antrųjų gyvenimo laiptų pakopoje leidžiasi į žmogų žiūri jam į akis
trečiųjų gyvenimo laiptų pakopoje pasiunčia jį į amžinybę
Regėjimas
noksta naktis kambary be langų nakties tyla kajutėj pakibus
debesų kepurėmis prisidengusios salos saulės kaitroj tamsiam pajūry
sušildytas kelių glamonėjančių žvilgsnių vakarų vieškeliuose kelyje į rytus
dar per vėlu kad vėluotum kad išaušus tartum sudie
jūra be jūros be įlankų be regėjimo be žodžio ištark
Išpažinėjas
tarp mirtingųjų nemirusių iš žmogaus
tarp išmintingų išėjusių iš proto
kas žemiškai kvaila kas žemiškai silpna
sugėdins dar kartą išmintinguosius ir galiūnus
Viešpaties vaikai
argi Viešpats nesirenka mūsų kad būtų mūsų tikėjimu
argi neišaukština paniekintų kad pažemintų galiūnus
argi nesubrandina stipriam maistui kad žįstume kūdikių meilę
Laikinai čia
liūdėti reikės tik truputį nes trumpas čia viešnagės metas
nusižeminom po Viešpaties ranka kad išaukštintų mus laikui atėjus
tikėti reikės tik truputį žodžiai baigsis staiga įpusėję
Dualizmas
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 1 Kor 13,1
Jei neturėčiau meilės, Bet būčiau gudrybėm gudrus, Ar reikalingi būtų cimbolai?
Ar reikalingi būtų žodžiai kaip Ostijos Ir tavo laiškai, pagavę žmogų Kaip Tikėjimą?
Ar nebaugina Tavęs mūsų tikėjimas? Neišskrenda žvirbliu, negrįžta jaučiu, Nedarvinuoja?
Ar sudurtinių tikėjimo dalių Neapvaisina mirtis, Nesustiprina Dievo įvaizdis?
Jei neturėčiau meilės, Jei neturėčiau, Jei...
Meditacija
dienas pasidauginsiu lyg smėlį Adrijos jūroje
šakų viršūnėje užmegsiu rasą atgailos obuolį nukritusiems toli
ant akių užsidėsiu šviesos skraistę ant galvos išminties turbaną
Jobo takais
kai laukdavau gėrio ateidavo pikta kai tikėjausi tiesos ateidavo tamsa
kai bandžiau keltis užmigdavau vėjas nubloškė mane šalin lyg debesį
kai bandžiau atsigerti labiau trokšdavau laimė išdžiūvo ir išdžiūvo jos laimės šaltinis
Samariečio belaukiant
mačiau apaštalą kresną, paliegusį menką, barzdotą prastos išvaizdos
sudužo laivas pabiro keleivių laiškai renku juos rankomis lyg lapus Šventojo Rašto
skaitau apleistoj sugriuvusioj užeigoj gailestingojo samariečio užtarimo belaukdamas
Erezija?
skaitau tavo laiškus užuot juos deginęs
tautų apaštale
taip lengva Žodį suprasti kaip plytą nukritusią iš dangaus
ir gauti jos smūgį per galvą taip lengva
Laukų prijaukinti
laikas čia judanti kryžkelė lyg laukas prie kurio kadaise žmogų pririšo kviečiai akmeniniai kirvukai vilko šeriai kur namuose vagis buvo prievaizdas
namai /bent man/ nėra judanti kryžkelė vagis yra laikas
Pogromas
Jobo vardu žemė minta amžinybės košmarais
gerumas lesina žvaigždyną neviltis užtemdo šeolą
vardan jo pašvaistės ir tamsos šviesulių
apmaudu dėl jaudulių mirties atkartojimų jedvabnų*
Įspėjimai
joks žmogus tenesidrovi jėgos žvėrims prijaukinti ir dvylika jo giminių tenevaldo liežuvio
jei dar tebesvetimauja ant sugulovės lūpų žvėrišku budrumu teprisijaukina meilę
ANTROJI REALYBĖ
Actus secundus* š v e n t a j a m t ė v u i
Kai po vakaro vakaras niaukstosi Ir Giovanni Paolo Secundo Iš balandžio antrosios Mirties savo pabunda
Ir raudonų akių horizontas Kai kam Everestas Kai kam Gievontas Be dviejų užtemusių naktų
Ir kai kita diena kitą vakarą gundo Ir išskleistų rankų šviesa Iš Giovanni Paolo Secundo Mirtis mūsų pabunda
Kai po vakaro vakaras niaukstosi Kai po vakaro vakaras Kai po vakaro Kai po...
Ostija
iš kraujo lašo išėmėm gyvybės lašą
ištikimi sau buvom iki mirties
iki JO kryžiaus mirties
nukryžiuotojo kraujo nematėm
jis galėjo būti vynu galėjo tapti kūnu
galėjom jį gerti ir valgyti
Antrasis atėjimas
gelmė kunkuliuoja lyg užviręs katilas kojom sumaišo jūros tepalą
bėgantis šalia vieškelio kelias nusineša žiupsnelį šilumos
vėl kruvina Raudonoji jūra bet Mozei ne pakeliui
pas mus o galėtų čia būti mokytojas žemdirbys bedarbis
Zodiako ženklai
naktys atveria daug dangaus šviesulių naktys nupiešia daug Grįžulo Ratų
naktys žvaigždėmis krenta it nakties šiluma
tą naktį nėra žvaigždynų žirgų, žiežirbų žuvusių žiauriai
jos galėtų būti šviesa naktį galėtų strėlėm išnirti iš lanko zvimbimo
Ištikimas gerumas
sielos žiedadulkės neša bičių sparnais ištikimą gerumą ir vilties medų
hesed* išryškina savo kūnišką ikonišką sielos materiją
siela lyg baltiniai išlenda iš kūno
nėra kaip jos įdėti atgal
Lemtis
septyni kūdikiai septynios vaikystės septyni kūnai septyni žmonės septyni amžinybės lašai
žemėje ir jos bedugnėje kol smagu gyvenimas mėgaujasi lopšy
bet išeina ekstazė ateina klausimai agonija
Kelio trumpinimas
per Viešpaties malonę gyvenime ir anapus jo nusimazgojam rankas nusivalom širdį
laukiam paskutinių dienų
ištikimi Viešpačiui be keturiasdešimt metų ėjimo per dykumą
Matmenys
visais žingsniais tikinčiais Dievą į niekur nuskubėjusių netikrų dievų tikėjimu
atgręžk pradžios laiką nevaisingos dienos nutylės tikėjimo nakty pasvertos
kokiu saiku seikėsi tokiu tau bus atseikėta
Rojaus kampelis
rojuje nėra žaliavų žemė užaugina tai ką palaisto žmogaus prakaitas
išdegina raupsuotojo veido dykuma
ryto kaitroje noksta smėlis laukai pakvimpa nuorūkom ir alyva
pareinu į laikus kurie į mane nepareina
Aklavietėje
atgimsta netikėjimas tikėjimu per apipjaustytus praradusius kelią per dykumą
dar netikim gailestingojo belaukdami samariečio...
jis galėtų būti mūsų broliu seserim galėtų iš mūsų akių išimti šipulį ir rąstą
Įskiepyti alyvmedžiai
įsūnijam Viešpaties sūnų paglostom vaiką gerumu
kaip laukiniai alyvmedžiai įskiepyti į apipjaustytus lyg mažos nulaužtos šakelės
einame į pasimatymą su Juo
kaip eina uždelstas laukimas kūnas nudvasintas spiritu
Netikėjimo viltys
mirtis yra mirtis visa kita pasilieka
kaip sava svetima uošvė marti anyta
užmiegam prisikėlimu
netikėdami Lozoriumi ir gyvenimu po mirties
Iš neprivalomų namų
Jau nepaklusnumas Viešpačiui Pakrautas ant vežimo, Šimo atvaryto Velykom.
Jau kelias baltas, juodas, Aukštai ant debesų parimęs, Leidžiasi nuo kalno Lygumon.
Retrospekcija
mano vaikystėje vaikštinėjo Dievo Motina manęs klausė
ar aš tikintis pagal įsakymą mylėti ir ar aš (ne)tikintis pagal įsakymą bausti
iš meilės sūnaus mirties ant gyvybės medžio
esu šiandien į JĮ atgręžtas gyvenimu
Altruistinė miniatiūra
jei dienų pradžioje pranašas užsibuvęs daugiau nei tris dienas (ne)prašydavo atlyginimo
ką pasakyti apie mūsų dienų apaštalus
kiek jų nebūties teks ragauti anapus
Kelias į dausas
į Osvencimą, Bžezinką atvežtų
apipjaustytų namai tušti liko lyg Jahvės vieškeliai
sausi lyg Jordanas be naujo neateinančio Mozės be dulkėto keturių jaunuolių portreto
pamatyti Jį vienintelis kelias jiems buvo per k a m i n ą
AMŽINAI JOTVOJE
Šišãra
Juodoj nakty Tamsioj nakty Nakty nušviesk Ugnele kelią
Jotvos s e s e Š i š a r a Lūpose pajust tave Taip g e r a
Jotvos s e s e Š e š u p e Jotvos slėnio Septintoji u p e
Šešupės būdas Nei baltas nei juodas Nei krantas nei vaga Nei laikas nei Lietuva
Ne juodoji Kirsna Ne šaltoji Šišara Lūpose pajust tave Taip g e r a
Užkalbėjimai
Jei sausra, jei liūtis Nei sėja, nei pjūtis Jei šaltis, jei šiluma Nei vasara, nei žiema
Jei šviesa, jei tamsa Nei vanduo, nei dykuma Jei alkis, jei neviltis Nei kūdikis, nei krūtis
Jei melas, jei tiesa Pavasario lietuje Jei liga, jei sveikata Nei sava, nei svetima
Jei trumpa, jei ilga Nei naktis, nei diena Jei giedra, jei audra Nei Šišara, nei Jotva
Jei mėnulis, jei saulė Nei viltis, nei apgaulė Nei melas, nei teisybė Nei mirtis, nei gyvybė
Pirmajame Pavasario lietuje Pirmajame Pirmagimio klyksme
Vakaras
visai ne gėda jei rūkas nusėda ir ėda blakstienas rasa
tu man panaši į tą kuri panaši
į išėjusią Jotvon laumės juostą
Mano dienos
Mano gyvenimas švelnutis vėjas Tuščius debesis gena. Mano gyvenimas debesų rūkas Šventoj Dauspūdoj gyvena.
Mano gyvenimas rūkas. Duobė mano dienos. Kirmėlės mano motinos. Mano debesys! Mano rūkas!
Lietus tuščius debesis vaiko. Gyvybė ant kaulų skeleto, Išskleista ant vaiko, Dienom apmirus iš lėto.
Išbaltintos mano dienos, Mano debesys, mano rūkas. Kirmėlės mano motinos, Duobė mano dienos.
Prie jotvingių stalo
Kas melstis išmokė, kas išaugino, Nupiešė laiką, piliakalnį, klonį? Kas šiandien sergi, vadina ir gina, Ir mums, jotvingiams, suteikia skonį?
Kas juodoj nežinioj ne laiku Kitą atneš jotvingių dieną? Kas sustojęs, prisidengęs lauku, Prakalbins jų žodį kiekvieną?
Ilga ir juoda bus naktis, jei vėsa Virkdins aušrą, ką tąsyk vėlavo. Jei aplink sutema ir praeities nebėra, Kas pakels ją nuo jotvingių stalo?
Be laiko
Per naktį tamsią, kažkur pavakary, Ieškojau meilės, didesnės už Jotvą. Vardan nesuskaičiuotų nemigos naktų, Vardan sūduviškai neištartų Vingrėnų.
Nuvarvint laiko seilę, pasiklausyt kitų Jotvingių bandau, karštai pamilęs runą. Klaiku vienam tarp lūpų atvertų, Tarp norinčių pakrikštyti Brunoną.
Aukštai, žemai saulė leidosi ten rytą Ir laiką atvarytą bitės pavertė medum. Šioj žemėj būta, prigimties ieškota, Nepavaišinta, laiko nepakviesta vidun.
Žemė Sūduvos
Dainavos laukai, ežerai ir upių vingiai, Piliakalniai čia stūkso taikūs ir sustingę.
Ir šviečia saulė Sūduvos, ir lapai krenta, Ką pirmąkart regėjom, ką pamatysim antrą.
Kas užmarštin nuėjo, ką širdis pamilo Labiau už lauką, upę, ežerėlį, šilą.
Ir krenta dvelksmas šilumos it lietaus lašelis Ant laukų, miškų į Jotvos šalį.
Arimuos
Basa pėdina Nuriekta vaga Saulei tekant Lietui lyjant
Išėjus toliuos Per arimus Akėja sėja Žodį rimą
Klausą neregio Rugių pjūties Laukimą Neišgirstų laukų
Žodžio rimą Nežinią be išeities Išaukštintą Laukimą
Pažyma
už seno laiko kuris palaiko ir v a s a r ą ir ž i e m ą
gėlių žydėjimą kiekvieną ir plieną jotvingių takuos
kiekvienas žinos kas bus rytoj kas šers žirgus kas atsibus tuoj
L i e t u v o j
į laiko klėtį kur būti privalai kur privalai turėti pažymą gyvųjų
Rytmečio rasa
Gal rasõs gaiva tekės per veidą, Kur skersvėjy akių nevertas Laužys sąnarius žmonių kitų Nerimas, mėnulio pilnaties sutvertas.
Gal nebūty gilioj tylės paliegęs... Suklusęs, vienišas dėl jos. Klausysiu paskutinį kartą nusijuokęs, Išgąsdintas nublukusios šviesos.
Užuovėja
Jei nebus man leista daugiau Su jotvingiais senti Ir už viską, už viską labiau Norėsiu čia būti, gyventi.
Jei išauš lemtinga diena /Ji mane ten eiti vadina/. Sako, ten neišnyksta šviesa Ir mus nuo saulėlydžių gina.
Balti balandžiai
Kas norės, kiekvienas regės Nebylio lūpomis sklandžiai, Kur slepias kalnuos aukštai Balti slėnių balandžiai.
Iš Rytų sidabro šalnos Gyvos atminties kloduos Mokosi būti, grįžti kartu, Kartu gyventi vienodai.
Dvejonė
šiandien viskas netikra netyra
i š r e t i n t a juodos nakties
garsiai tyliai žiemkenčiai jotvingiai kenčia
Juodai bálta
laukuos, kur jotvingiai gyvuos vis dar be rimų
pilkų arimų dainos nužingsniuos laukais atgal
n e b ū t i n a i a t g a l
juodi saulėlydžiai jų
už amžinybės tolių uždarai gyvų sodų tankiai apsnigtų šiaurės keliu
JUODOJ NAKTY
I
juodoj nakty tamsioj nakty nakty nušviesk ugnele kelią
jotvingius gyvus nakty paklydusius krauju beraščius namo parveski
II
Jotva vėjo numylėta speigu užgrūdinta žiežirba kvapni
nieks svetimas nedrįs čia drįsti medžio kirsti žemės dirbti žuvauti
III
kėlė geležinį kūjį barzdočių žyniai dar brėkštant garbino saulę
tamsos valdovai uždarė saulę į bokštą bet Zodiako ženklai sudaužė bokštą
šviesa nuvilnijo lyg nuo šviesaus aršaus kalavijo
Prūsa! Jotva! koks tuščias laukimas koks įžūlus nebuvimas skersai ir išilgai laiko
IV
daug virto brolių daug narsių tarp jų Skomantas
lyg žvėris greitas lyg paukštis staigus
pėsčias jis užvaldė kraštus tūkstančius svetimų paėmė vergijon
ir nukautas guli pagonis prie Kirsnos raumenų
ant smaigalio užnerta galva jo ir šalimais kalavijas
V
ilgu pašventintu rytų keliu aš, tavo Jotva, namo grįžtu
be Skomanto dainos jotvingiai godos vaitos piliakalniuos, kuriuos jau nieks nebekovos
VI
mano Prūsa mano Jotva
rašau tave krauju beraščių krauju tyru
po akmeniu parpuolu su akmeniu keliuos
VII
Šiurpily šiurpioj pily be Šiurpos be sodiečių
Erdvilo ranka nukirsta šuliny ilgisi kirvių kalavijų, iečių
daug priešų žuvo daug buvo numestų nuo sienų sužeistų
bet kryžiaus ženklas prie Eglinės ir Kirsnos nuo Šešupės pulkai ėjo ne juodos
patirt dienos ir valandos per paras aštuonias jotvingiai kovoj devintoj dienoj glaudėsi tamsių miškų tankynėj
VIII
tūkstantis penki šimtai pėsčiųjų perėjo mišku apyaušry skubiai žygiavo
prie pilies, savos ugnies nepaliestos, tikėjo, lig nakties priešas neuždegs pilies
ir pilies ugnis lyg saulės kamuolys glostys švelniai priešų išdurtas akis
triskart paklaus triskart atsakys triskart suskaldys titnagą ir skiltuvą
IX
ėjimas tuščias skubus ir lėtas kaip Griausmavaldžio žaibas staigus
tik ar kibirkšties akis jų nesustabdys ar dievai klausys maldų barzdočių?
X
nukalk kalveli plieno žirgelius parnešk žirgeli į sudegusius namus
pro vartus pro prarytą pro sidabrą pro rytą
žydėjimas lauktas žadėtas skubus ir lėtas išvilios saulę iš bokšto
XI
apsuptos pilies sienos Šiurpilio sienos tespaudžia tvirtai kalaviją kas mirties nebijo
tedega ramovėj laužai ir ant pilies pamatų nuo Klevų iki Eglinės nuo Šiurpilio iki Rudaminos
XII
nuo aušros iki aušros nuo pavasario iki vasaros
dėl karo bado maro į kraštą Sūduvos
XIII
strėlės šoks nuo vienų žirgų ant kitų per tamsią naktį per laužą, per istoriją per priešų užrašytą istoriją
nenorinčius kautis paliks ant gyvenimo kranto tūkstančius mylių nuo jo nuo prakeikto gyvenimo
tūkstančius mylių nuo motinos krūtų nuo strėlių, sulaužytų iečių kad žinotų, jog jų buvę mažiau šioje vietoje be tiltų iš rąstų
be luotų sukabintų be pėstininkų į kitą pusę persikėlusių dėl priešų gerai pasiruošusių iš priekio, iš nugaros, iš šono
atremti atmintį žuvusiais kūnais
XIV
ir parvežė jį į Šiurpilį ir buvo sudegintas jo kūnas su žirgais, drabužiais, ginklais visa buvo sudeginta...
sudeginta su medžiokliniais paukščiais sudeginta su šunimis sudeginta pagal tėvų įsakymą deginti mirusius
toli ant lygumų kalnelį supylė už pilies sienų statulą pastatė
akmens statulą su akmens veidu su veidu atgręžtu į rytus su rytais atgręžtais į akmens veidą
|