Sigitas Birgelis

Septintas nakty

 

 

 

 

E i l ė r a š č i a i

 

 

 

Punskas, 2012

 


 Štai perskaičiau naują Sigito poezijos rinkinio rankraštį.

Kiekvieną kartą, kai skaitau jo eilėraščius, ištinka kažkoks keistas žodžio jutimas, kurį galėčiau pavadinti labai savita poetine tartimi. Net neturiu su kuo palyginti. Tai ir yra svarbiausia, kai poetas visiems žinomus žodžius taria taip, kad jie kvepėtų kaip žemės grumstas, kad jie skaudėtų kaip dūris į širdį, kad jie vienas kitą prisišauktų kaip dainoj ar maldoj. Tokių dalykų negalima išmokti, o tai ir yra dovana.

Prisimenu pirmą įspūdį, kai prieš keliasdešimt metų universitete studijuojančios Punsko merginos man atvežė, kaip jos sakė, „tokio Sigito“ eilėraščių. Dar paaiškino, kad jis mažai žinomas, ūkininkauja ir pan.

Paprastai siūlomus tekstus imu į rankas nepasitikėdamas, nes man teko labai daug perskaityti beviltiškų eiliavimų, apie kuriuos būna geriausia patylėti. Tie Sigito tekstai buvo nelabai tvarkingi, pagalvojau: štai dar vienas grafomanas!

Tada galbūt ne visai kalbiškai taisyklinguose tekstuose tarsi kažkokia poetine uosle užuodžiau tų eilėraščių kvapą, tikrumą, apie ką šio atsiliepimo pradžioje parašiau, ir tada nesuklydau. Ir po to ne kartą Sigitą esu padrąsinęs, ką darau ir šį kartą. Bet savo poetinėse vizijose, vaizduote yra nepaprastai drąsus, gali kreiptis į gamtą, į tėvą, į Dievą. Tik reikia jausti, kad gali, esi vertas į Jį kreiptis. Tai aukščiausias poetinis žinojimas, ne kiekvienam būna duotas.

Ten, kur atsiranda poetas, niekas negali panaikinti tų vietų vardo, istorijos. Punsko kraštas turi tokį poetą, kuris kalba to krašto žodžiais. Su poetų vardais išlieka upių, kalnų, ežerų pavadinimai. Toks savo krašto poetinis sargybinis ir yra Sigitas. Juk šimtmečius lieka žinomos vietovės, kuriose randamas auksas, deimantai, gintaras ir yra rašomi eilėraščiai.

Sigitui reikia padėti. O jam padėti galima tik skaitant jo kūrybą, kuri turėtų labiau plisti ir Lietuvoje.

 

Marcelijus Martinaitis


TYLOS ERUPCIJA


 

 

Žodis

 

pabaigoje

nebuvo pradžios

buvo žodis

nemokėjęs

ištarti savęs

nekaltai

 

buvo jis pas mane 

kalbėjomės

lyg du ugnikalniai

tylėjom

prieš tylos erupciją

 

buvo tylu

prie dalgio

prie rugių

kartu

palaidojom ir prikėlėm

Važatkiemio sūnų

 


 

Raidė

 

bejėgiškai

ieškau savyje

raidės

galinčios

pagydyti

ir užmušti

 

ties pradėta knyga

išaukštintu žodžiu

apkabinu

kaip gailestingas tėvas

apkabina vaiką

 

 


Dviejų vienatvė

 

Šalia manęs sėdinčio sėdi kitas.

Šalia židinio, kuriame gęsta žodžių rinkinys.

Ne tam vakar tau save suradau,

Kad šiandien abu būtum vienatvė.

 

Vietoj manęs

Sėdi mano sūnus,

Šildosi prie židinio,

Pakurto mano eilėraščių lapais.

 

Šiandien jau per vėlu,

Kad ateitum, ž o d i,

Kad būtum kartu,

Kad abu gertum vienatvę.

 

 


Laikrodis

 

ranka grublėta

nemokšos ranka

išardžiau laikrodį

bet neradau savęs

ir neradau laiko

 

sudėjau atgal

viena po kitos

mikrosekundes nanovalandas

laimės žodžius

ir žodžius šunsnukius

 

laikrodžio tylą

laukus kurie neprabyla

šalia kito savęs

šalia laiko skubėjimo

šalia žiūrėjimo į laikrodį

 

sudėjau laiką

visas kūno dalis

visas dvasios arterijas

visus nenorus įkliūti

kaip Živilė Žalčiūtė

 

 


Lietus

 

ar lenkiškai lyja lietus

Punske

einantiems laukais

į Lietuvą

 

ar lenkiškai lyja

L i e t u v a

Punske

ir Seinuose

 

 


Berznyke*

 

Atvykau į Berznyką.

Kapus nuskaidrino saulė.

Iš po velėnos atėjęs vakaras

Sakėsi nieko nežinąs.

 

Atvykau į Berznyką.

Kapus apgaubė naktis.

Užsnūdęs po velėna vakaras

Nematė atėjusio manęs.

 

V pulko pėdose po lietaus

Maudėsi saulės zuikučiai...

Suklupau kaip ir jie

Pažemintas išaukštinimu.

 

 

 


Smėlis

 

Trakiškių* smėlis

          lengvesnis

                     nei

                               Jeruzalės smėlis

prisikėlimu

          nesuteptas

tikėjimu

          neapsunkintas

kūno dūlėjimui

          iškastas

 

nenoriu tavęs –– –– ––

          kuris

                     mane

                               atvirom rankom

                                         priglausi

 

 

 

 

 


Aerouoste

 

Fiumicino aerouoste

Sirijus laikrodį uostė

Skubantiems į lėktuvą

Uodegą vizgino

 

Nebuvo kada nusileisti

Ir pakilti

Aukščiau

Žemiau laiko

 

Buvo draugas

Išlydintis mus

Nevykstančius

Į niekur

 

Buvom mes

Beveik vaikai dar

Vaikiškom svajonėm

Pasenę 

 

 

 


Smolensko beržas

 

Nupiešk man

Smolensko

beržą

 

tolimą

          artimą

                     parodyk man kelią

 

sugebėjimą atleisti

          užmušti

                     gerumu

 

parodyk man pirmą

          laimingą nusileidimo

                     aikštelę

ir susitaikymą

                     tarp žmonių

 

 

 


Dosnumas

 

gauti galiu tiek

          kiek galiu

                     atsisakyti

 

atsisakyti

          galiu tiek

                     kiek galiu gauti

 

Tėvo vardu

          kuris viską duoda

                     viską ir paima

 

 

 


Rytas

 

prisikėlusio rudens langai nešvarūs

pro kuriuos išskrenda tyliai

rugių byrėjimas laukuos

pirmos rasos laukimo aidas

 

už vieno šalto ryto lašo

vienos pabudusios vilties –

vaikišką jautrumą tyrą

sveikinu naujagimių klyksmu

 

norinčius alsuot gyvenimu

ir šiaurės šaltą vėją

pirmyn atgal vedu –

rugių pjovėją – atšiaurų rytą

 

 


 

Turiu

 

pusę milijono laiko

susitaupęs

anapus

 

sidabrinį laikrodį

žiūrėjimą į laikrodį

turiu už laikrodį

 

negerdavom

už Lietuvą

kad nepragertum

 

turiu

 

 

 

 


Aortoje

 

Buvau  t a v o  aortoje

Ištikimas

Iki širdies...

 

Buvau iki  t a v o  kraujo lemties

Ištikimas

Raudoniesiems kraujo kūneliams.

 

Buvau iki  t a v o  minčių žarnyno nuėjęs.

Nuoskaudų nepatyriau,

Džiaugsmo nesuvirškinau.

 

Buvau prie kiekvienos

Žinios,

Ateinančios iš ligoninės.

 

Nežinojau, kad miršta

Tik žodžiai,

Kad žmogus yra amžinas.

 

 

 

 


Kūrėjas ir kūrinys

 

skaitmeninio

          šešėlio

                     turinčio

                               atmintį

                                         formatu

                               skaitmeninę

                     dienos

          pradžią

kuriu

 

5  II  m a  r  k   b o d y

          fotoaparatu

                     piešiu

iš skaitmeninių laukų

                     tavo veidą kiekvieną

          nulis ir vienas

vardu

 

 

 


Sėja

 

geležis aprimo

          įkaitusi

                     nuo sudėtingo

                               rimo

                                         žingsniavimo  tuščia vaga

                               išlyginto

                     arimo

pasėto

          grūdo

                     antrojo

Važatkiemio

                     atėjimo

 

 

 


 

Laikas

 

vėluoja laikas

          žiūri

                     į laikrodį

sienos laikrodis

          žvelgia į laiką

 

skubėti         

          nėra

                     kur

 

 

 


Erozija

 

už mistiškų

šviesos sutemų

be atgalinio laiko

 

žodžiai

galintys

apvaisinti

 

girtuokliškai

girtus

žodžius

 

kur nėra pradžios

kur net  n i e k a s

nežino kad baigsis

 

 


 

Negaila, gaila

 

tarp raudonų obuolių

svetimų, savų

negaila nieko

net savęs negaila...

 

negaila

gailėtis savęs

gailiškai

gailėtis savęs

 

 


 

Žvilgsniai

 

laukiu

                     sniego

                               krentančio

                                         iš žvilgsnių

 

pyktis atlyžta

          ir krapštosi

                     atšiauriai

                               gili

                     žiema

 

atgalinis

          laikas

                     sumala

                               tylą

nežinojimui

nemokėjimui

abejingumui

 

 


 

Penki klausimai

 

iš žiemos klausimų

       išsilaksčiusių tolių

          išankstinių šalčių

                     akių mačiusių...

 

ar žinai kam priklauso gamtovaizdžiai

       apsnigusios pakalnės

          apšerkšniję beržai

                     neišskridusių gandrų akys

 

užpūstos žvakės šviesa

       speigo šiluma svilina

          sušalusiom rankom

                     atsisėdusią žiemą

 

ar žinai

       kam priklauso moterys

          kurios

                     niekam nepriklauso

 

 


 

Mėnesienoj

 

esu čia paskutinis

laiko mėnesienoj

 

beveik be aistrų

pasauliui

 

kur nebūties sparnu

kiekvienas amžinas

 

laikinai išnyksta

pilnaty sukrautas

 

laukimo laikas

 

 


 

Mirtis

 

tu esi

          laukimas

                     aš tikėjimas

                               kad

                                         niekad

                     nesusitiksim

 

 


 

Maža šalis

 

kuo daugiau turiu

tuo daugiau trūksta

dovanoto gintaro

kuriame gyvenu

jūros pakrantės

kurioje prisiglaudžiu

prie tavo veido

 

pastoviausia yra

kas nepasikartos

gintaro smiltis

maža šalis

prie jūros

 

 


 

Žolė

 

tu kuri esi žolė

kuri neši mane į rudenį

sumindžiotą

 

buvai bepradėjusi mylėti

mane

pievoje

 

galėjau tave

parvežti namo

uždaryti sau į šalinę

 

bet drugiai

mindžiojo

tylą

 

smuikavo

nežinodami

kad reikia rėkti

 

 


 

(Ne)sugrįžimai

 

išskrenda

žodžiai

žodžiais

panašiais į rasą

 

iš jų išeina žmogus

lyg laikrodis

ir grįžta kaip tie

kurie niekados

 

nepareina –

mirusių

sekundžių

lavonai

 

 


 

Rytą

 

per naktį

jūra išmetė

krantą

 

krantas išmetė jūrą

su žvejų laivais

su žuvų gaudymu

 

debesys apšerkšnijo

nežinia nuo ko

lijo

 

atsėlino

rasa

degino kojas

 

 


 

Tyloje

 

tą kartą tyloje

ant bėgių

ir už jų

anapus jos

mėnulio pilnaty

palikom traukinį

 

yra tik kelias

kuriuo

neįmanoma

grįžti

 

yra grįžimas

kuriame

nėra

kelio

 

visa tai tu

kurios

geidžiu

visa tai aš

kurio nepažįsti

 

 


 

Tuštuma

 

užmarštis

          lyg laikrodžio širdis

                     matuoja erdvę

 

Raistiniai, Klevai

          apšerkšnija

                     lyja

 

nėra kur padėti

žuvėdros

ir tėvo laukų

 

 

 


 TĖVUI


 

 

Pirmojo sodo ilgesys

 

Nukrito obuolys.

Tėvo namuose,

Kuriuose augo

Pasvirus obelis.

Ragavom obuolį –

Vaisių nulaužtos

Šakos skausmą...

 

Tėvo namuose,

Kuriuose nėra

Tėvo, kuriuose

Daug daugiau

Buvo atleidžiama,

Nei mes, vaikai,

Galėjom nusidėti,

Sudėti maldai

Rankas

Marijon.

 

Tėvo namuose,

Kuriuose

Dievo Motina

Žvelgdavo į motiną,

Žvelgiančią į

Dievo Motiną...

 

 


 

Seno švarko kišenėje

 

kažkur turiu seno švarko kišenėje

vos gyvo

          mirusio Tėvo

                     rankos šilumą

a t s i s v e i k i n a n t

 

 ––  ––  ––

 

saugoju ją nuo amžinybės

          nuo kitų žmonių

                     rankų šilumos

 

 

 


 

Kelionė autobusu namo

 

Grįžtu namo – iš tolimos kelionės

Maršrutiniu autobusu, atšauktu

Dėl pūgos ir šalčio.

 

Prigludęs prie vieno centimetro sutemų,

(Dėl šalčio ir pūgos)

Išjungtų kelionėje.

 

Tik dabar žinau –

Kartą manęs sulaukęs,

Lauksi milijoną kartų.

 

 


 

In Articulo Mortis*

                     in memoriam Tėvui

 

Medis, jei be prisikėlimo miršta

Dėl Lietuvos, dėl šešėlio užuojautos...

Jei žodžiai žeidžia lapais

Pageltus vakarui ir rudenėjant lietui.

 

Smėlio grumstelyje po tylos minute,

Audroje, kuri iš dviejų renkasi lietų.

Tėvas vos gyvas, be visados,

Kartos krentant vakarui ir vakarėjant rudeniui.

 

Nėra, nebuvo sėdėjimo dviese,

Kalbėjimo apie medžius po tylos minute,

Apie gyvenimą lapuose, be šnarėjimo vėjo,

Ir kalbos, paskutinės, mirties patale.

 

Prieš audrą, lietų lemtingo pjovėjo,

Per gyvenimą lyg per kiemą

Dar vakar susikūprinęs ėjo,

Nešinas kibiru, lazda pasiremdamas.

 

Ir tokį pasodino jį medyje po medžiu,

Trakiškių smėlyje, ant kalnelio.
Ir pagelto laukai šalimais, po beržu,

Amžinybėje beieškodami kelio.

 

Pačiame laimės žydėjime

Ir dienos vidury.

Tarp šešių lentų

Ir dviejų sieksnių lauko.

 

 

 

 


Ramunėlė

 

Ant baltųjų lelijų,

Ant voratinklio gijų

Rugius nuraminsiu,

Kasas išpinsiu.

 

Ramunėlė tau mos

Iš laukų rugienos.

Apsisiautus rasa

Rugienėlė basa.

 

Tebūnie Ramunė,

Auksaplaukė,

Ramiai tau

Šukuojanti plaukus.

 

 


 

Audra

 

Tu buvai, kurios

          ieškojau

                     kaip nepagydomos ligos.

 

Tu buvai,

          kurios bijojau

                     kaip po nakties audros.

 

Žaibai aprimo

vardan

tikėjimo.

 

 

 


 

Sapnas

 

Tebūnie, kas nesapnuoja Jo,

Ką lengvai nubraukia nuo veido.

Nuveža į Seinų ligoninę

Ir laukia, laukia nežinia ko...

 

Prie negiliai iškasto šulinio,

Kur vandens ligi valios,

Vilties lig juosmens –

Svirtis bedalio.

 

Sapnavau – skyniau obuolius

Pačiam laimės pavakary.

Kai medžiai pravirks sula, vėl

Sapnuosiu Tave, šalimais atsisėdusį.

 

 

 


 

Švytėjimas

 

ant Tėvo kapo

šešios vasaros

po mirties

 

š á l t a – – –

 

sulipdyti bandau

sudaužytą gyvenimą

juodą ir baltą

 

rašau laišką

ne vieną motinos dieną

į kiekvieną

įdedu vakarą

gęstančios gyvybės švytėjimą

 

įžūliai be vilties

tikiu kad nebus nebūties

kad šaltoj krūtinėj pajusiu

vėl Tėvo alsavimą

 

šeštą vasarą be vėjo

ant Tėvo kapo

pilkas renku dieneles

Sutvėrėjo

iš visų turimų neturėjimų

ar sulipdysiu

juodo ir balto

švytėjimą

 


STOTY PO AUDROS


 

 

Stoty

 

Sėdžiu šalia ateinančio ir vėluojančio traukinio,

Kupė, kuri pasisodino mano kūną iš kūno ir kraują iš kraujo.

Pasijutau be galo vienišas, likęs be šonkaulio...

Vienišas be lietaus, vienišas garsiai kalbėdamas apie kaštonus,

Lyg suglamžytas, pageltęs pernykštis klevo lapas.

Spėjau, kad tai kitų metų lapkritis.

Bus taip, kaip daug kartų buvę,

Šalia stovėjimo stoty, pirmos dukros laukimo,

Išnyrančios iš atvertų plačiai akių.

 

Viešpatie! Ar bus tuščiam perone tuščia stotis,

Kur paskutinis pakeleivis lauks tuščių vagonų?!

Kur vienas, vienišas

Plikoj stoty girdžiu:

Benas išsiskyrė su antra.

Aš jį – bėgių tarpeklį – kaip šaltą rudenį regiu.

 

Išvažiuojančių kūnų trauka prilygsta 4 balų

žemės traukai

Ir 7 balų žemės širdžių drebėjimui.

Tik nesmagu atsikelti, kur tu

Sukies aplink mane kaip planeta,

O aš esu tik palydovas tuščioj stoty,

Draugų mobilaus skambučio belaukiantis.

Pridedi eilėraštį prie geliančio šono

Lyg prie nuskausminto praskelto smilkinio,

Išpakuoji lietaus lašus, oda, permirkusia
iki gyvo kaulo.

Atleisk audrai, jei neatsargiai sudegino

Vieno ar kito tvarkingo gyvūno kluoną,

Nunešė kaimyno stogą ir nulaužė medžius.

 

Taip likau be plunksnos, be amžinos...

Šitiek metų laikiausi jos, tikėdamas,

Kad nieko kito man žemėje

Nėra amžino.

 

 


 

Stoty po audros

 

Ar sugrįši namo iš audrų,

Ar iš jų namo ar sugrįši?

Ar iš keistokai jaunų

Vakarų namo ar sugrįši?

 

Ar už audros perkūnų

Kitos bėgs dienos ir naktys?

Ar už namų be namų

Tavęs lauksiu stoty šaltą rudenį?..

 

Gal už apšalusio lango, kupė,

Alsuosim drauge garvežio šnervėm.

Gal ilgai nesimatę laukiamojo fojė

Mojuosim ilgam išskrendančiom gervėm.

 

Gal vietoj raudono vyno taurės

Gersim ūkanas veriančią tylą.

Gal ištiesti tau ranką reikės,

Gal paklausti, kodėl garvežiai neprabyla.

 

Jei bus žodžiai tušti, jei bus iškrauti

Ilgesiai, jei sustos išsiilgę...

Į stotį dar sugrįš garvežiai,

Jei rasa tau blakstienas suvilgys.

 

 


 

Nemuno pušys

 

jei aukštos juodbruvos pušys

vaikštinėja aplink Nemuną

ir matau medžių siūbavimą

 

jei pušys patogiai įsitaisiusios

dešinėje Nemuno lūpoje

skuba pilku miško takeliu

į šiltą rudens tuštumą

 

nepasikartos klevo lapas

ir vėlyva rudens popietė

Druskininkuose

 

 


 

Ten, kur

 

ten kiekvieno vėluojančio rudens laukiu lapo

kol paskui jį kol nukris vasara

 

ir laukiu kiekvieno krentančio

ir kiekvienos ilgiuos...

 

ten kur pusantro kilometro vieškelių vėjas

vandens Sutvėrėjas

 

tvarsto išdžiūstančius sausmečiu intakus

ir ištraukta iš vandens jūra

 

dejuoja be septyniolikos krūtų

ateik kaip į pasaulį ateina N e m u n a s

 

Bedugnė

 

Trapion bedugnėn leidžiuos Adomo marškiniuos

Ir gimtosios nuodėmės

Savos vakarais ilgiuos.

 

Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo lašeli,

Laikai mane, Visagali,

Lyg aguonos grūdelį...

 

Ir suskaičiuotos aguonos, ir kiekvienas jų žiedas.

Dėl mirties pančių tylėjo, dėl vėjo,

Laikydama mane už ančio.

 

Jei nėra, kas gyvens, nei kieto akmens ant akmens,

Akmeniu prispaudęs liežuvį, pareinu,

Lyg antis varinėdamas, namo,

 

Antra tiek turėdamas, neprasitardamas dėl arklio syvo.

Gyvo, negyvo.

Jei dargana septynakė diena lyja man į darželį.

 

Vaikeli! Kalneli! Pušynėli! Užaugę aukščiau bambos.

Švento Jurgio batuose, prie šventoriaus durų,

Bedugnėn ant kranto.

 

Kramto gintarinis ruduo,

Ryja, mane paėmęs į glėbį.

Nudžiūvusios blakstienos nei bliauna, nei teliuojas.

 


 

Tiltai

 

Ieškau vienišo tilto,

        liūdno, išdžiūvusio tilto,

               pro pražiūrėjusį vandenį,

                     pro vakaro langus užpilto.

                              

 

Jei nėr ėjimo prie tilto, 

        tuščio, pakrauto vežimo, supilto,

               pavaryto botagu,

                     už arklio laukimo, kur

                               bėgs po kojom krantai

                                         neįmanomai?

 

Jei sekundės sėdės

        ant gilios,

               ant iškastos,

                     ant duobės,

                               jei duobkasiai regės

                                         mus neįmanomai?

         

Bandysim atidaryti duris,

          jei pasibels laiknešys,

                     ir sušalusiom rankom

                               bandysim

                                         susišildyti tylą.

 

 


 

Pasivaikščiojimas

 

Šiandien vienišas vaikštau,

Kur vakar sėdėjome dviese,

Po laukus, pro alyvas.

 

Ieškau žodžių, kurių neieškos

Joks dervišas,

Joks medis.

 

Juodai baltas

Pianino

Jautriai nuspaustas klavišas.

 

Koks džiaugsmas, koks liūdesys!

Juodas ir baltas matys:

Geltoną – Žalią – Raudoną.

 

Neprisimenu spalvos,

Nukabintos nuo sienos,

Pasodintos prie stalo.

 

 


 

Dienoms rudenėjant

 

Ten rudenį dirvonuos pasimeldžia balandžiai

Ir rugienom atpėdina išvarginta, jauna...

 

Ten, žolėje, paleidus lietų, džiūsta

Laukai su pirma šilta pavasario diena.

 

Sėkla namuose ten kiaušialąstę vaikės,

Regis, nežinodama, kad negyvenu,

 

Kad nėra, man nebus prikeltas

Tėviškės jaukus tylėjimas laukų.

 

Vėl ryto rasos paryčiais nudžius

Ir namuose bus suirutė.

 

Nebeatjos Birutė, ir turėsiu ją

Rasoje amžinai už kalnų...   

 

 


 

Jungas

 

Įkinkytos Punskan mano dzienos, –

Jokių ca kitokių neturiu. Einu

 

Punskan pradalgiais atgulusių rugių,

Vingiuotu žalio lauko kelaliu.

 

Pakelės laukinė aviža, nuleidus galvą,

Laimins žingsnius, pašokdins žiogus.

 

Einu laukais, anksti atėjęs. Pabudęs

Iš pievos, pieno ir iš sutemos.

 

 

 


 

 Veidas

 

Mano akys neregės

Išvažiuojančios Tavęs.

Ir nematysiu kaltės,

Nusukęs veidą.

 

Maištaujančio veidą,

Nedorėlio veidą,

Išvažiuojantį traukinį,

Kelią, namo sugrįžtantį.

 


 

Ruduo

 

už mėlyno šerkšno ruduo

gintarinis atlis

ir užmarštis apsiniaukus

pažvelgs į jį pro pirštus

 

ne dėl tokių dienų saulė

nuo nakties apsiniaukus

pilnaties mėnuliu

pirštu žiūrės į sidabrą

 

 


 

Skyrybos ženklai

 

vaiko vežimėlyje pasodinti

šauktukai klaustukai taškai

 

kitados viskas atrodė kitaip

veidrodžiai šukės veidai

 

žmonės baltais chalatais

išbraidžiotos pievos

 

galėtų jie būti tavimi

galėčiau dėl jų gyventi

 

 


 

Ieškojimas

 

Turiu užslėpęs gabalėlį šilumos

Iš (už)pernykščio žiemos speigo.

 

Ko nori nuo manęs, liūdnas veide?

Kiek kartų bandžiau save

 

Pakeist kitu, tiek kartų

Patekėdavo ir leisdavosi žodžiai.

 

Apšerkšnijo šalčio drugeliu,

Žaibo greičiu bandė šildyti tylą...

 

 


 

Kelionė

 

į Punską reikia važiuoti

pro tėvų laukus

išsiėmus gimimo metrikus

lyg į tėvų vestuves

 

į Punską reikia važiuoti

lyg kviestum į tuoktuves

lyg važiuotum su nuotaka

pasiėmęs už rankos Tėvynę

 

 


 

 Burtai

 

Kiekviena

Baltveidė čigonė

Bulgarų gatvėje,

Prie pušies,

Išburs, kad

Rytoj jauna

Prasidės žiema.

Kad užmiršiu

Pašerti katiną,

Paleisti tuštumą,

Prie kurios

Ilga grandine

Prikabinta žiema.

 

 


 

Pasakos

 

naktys maitina akis

speneliais žvaigždžių

it rugiai prieš rugiapjūtę

nuleidžia varpas

 

užgautas skiemuo

iš Eufrato ir Tigro

ir Šecherezados pasakos

Harūn ar Rašidui

 

liko jos ten

tėvo kluono šalinėje

tūkstantis ir vienoje

vaikystėje

 


ŠALIMAIS AUKURO


 

Aukuras

 

šalimais aukuro

ant kurio

pašventinta buvo

tyla

 

septintą mėnesį

septintą dieną

 

kiekviena

kuri yra

ateina

ta kuri yra

 

nebyliųjų galia

abejingai

priglaudžia

aukurą

 

 


 

Atgaila

 

kol nematysiu tavęs

nugręžęs užuojautos veidą

 

laukuose pamojuos

balti slėnių balandžiai

 

su kiekviena žodžio pradžia

iš ramybės ateinančia

 

tau ši akimirka duota

kad atgailautum mano eilėraštyje

 

 


 

Septintam pakrašty

 

septintoj Lietuvoj

septintam pakrašty

septintas tyloj

s e p t i n t a s  n a k t y

 

kiekvienas kas eis

praeis

kas žiūrės

praregės

 

už nakties

už tamsios

už juodžemio

 

 

 


Tyla

 

tylos ak tylos

prisisiurbusios pievos

rytui brėkštant

vakarui leidžiantis

 

pakyla naktis

lyg sapnas

lyg audra

neįmanoma

 

laukiu jos

apvaisintos laukų

be rugių

naktyje pareinu

 

lygiai tiek

buvo vasaros

kiek tavyje

žemės kvapo

 

 


 

Saulėlydis Jotvoje

 

Jotvos pakraštys

ritulys be kvadrato

be vakaro rato

ateina

 

lūpom pasėjai

širdim surinkai

ką akys regėjo

ką rankos įdėjo

 

be tylos

be atneštos

be atėjusios iš ryto

be iš Lietuvos

 

saulėlydžiai

lyja

rytmečiui

auštant

 

 


 

Negrįžtantis laukimas

 

nei už kalnų

nei už klonių

už prakeikto kraujo

už pasimatymo

su Tėvyne

 

bokštas į dangų

atpirkimo laukimas

laukimas

kvapo

obuolių

 

nakties laukimas

laukimas audros

mėlynumo

rugiagėlės

kraujo laukimas

 

visa tai žemė

kuri laukinių avižų

brandina derlių

 

 

 


Skenduoliai

 

jei už sutemos

užklupęs lietus

paskandins ežerą

prikels skenduolius

 

vaivorykštės bus be dienų

be ėjimo į šviesą

be voratinklių

be keistai išskleistų

 

gelmė nenusileidžia

visur per toli

visur netikra

nakty

 


 

Kas?

 

kas pakuždės

kas bus, kas kliedės

ką sapnuos jovarai

ką kalbės tau laukai

 

kas pasakas seks

kas rudens

kas kedens

kas bus, kas lietus

 

kas jautrus

užaugs paberžy

ką regės užmaršty

kas – – –

 

 


 

Žemė

 

ateik į gyvenimą

į molio gyvenimą

tu kuris esi

iš žemės atėjęs

 

ateik į gyvenimą

į juodą molinuką

į sekmadienio rytą

į vasarą

 

ateik kaip ateina

neprašyti ateina

pavasario laukai

kaip sėkla ateina

 

ateik iš byrėjimo

iš žemės kvapo

iš rugių kirtimo

iš linų spalvos

 

 


 

Vaikas

 

Kai gyvenimą pasėji

ir nori išnykti amžinybėje,

ateina laukimas,

laukimas vaiko, meilės, šilumos.

 

Rudens naktys ateina

išvaikščiotos, tylios.

Ateina bėgimas nuo ugnies,

buvimas motinos įsčiose.

 

 


 

Pragiedruliai

 

horizontą iškelk

uždaryk į saulės bokštą

ir saulę į bokštą

 

užrakink į spyną

nuo saulėtekio iki saulėlydžio

grąžink dieną

 

nebus Vilniaus

nebus Vienos

nebus mėnesienos

 

nebus laiko

pasaulio

būsi tu

 

 


 

Duona

 

žemėj gimtoj

ne vienoj

buvau Lietuvoj

ne iš krosnies vienos

valgiau tėvynę

 

ji pradėjo mane

iš rugių

šaukiau ją

kaip žemė

lietų šaukia

 


VIEŠPATIES SALOS


 

 

Tautų apaštalui

 

Saulėlydis nudažo horizontą

Geltono aukso spalvomis.

Debesys skuba, renkasi žydrynę,

Rieda į vakarus.

 

Laikas viską suėda,

Pamatuoja dieną ir naktį,

Vasarą ir žiemą,

Gyvenimą ir jo prasmę.

 

Akmenys drasko pajūrį.

Nuolatinė bangų mūša

Muša vienišus žvejų laivelius.

Tik nuolankūs žmonės sugrįžta.

 

 

 


Ekstazė

 

Neosikos restorane, Kretoje, kur

draugaujama su žuvimi – erdvė vaizdi

uolos kyšoja jūros šnervėse

 

lūžta bangos Libijos jūroje

žuvų spiečiai kyla

išsižioję Ostijos trupinių

 

užsisakius valgį čia galima

surasti naujų draugų

išgirsti muziką be žodžių

 

Apolonas ir Dionizas pilsto vyną

intelektualiems orgazmams

ir ilgoms naktims

 

orakulai prie Delfų ir Didimos

tebestovi, bet kelias į juos

sunkus ir tolimas

 

  

 


Svečiuose pas Nabuką*

 

Praeitis šypsosi mums, gal sveikina.

Kur kitados ūžė Babilonas, šiandien auga smilgos...

Už Ištaros vartų, kur prasideda gatvė –

Marduko – Babilono dievo – šventovė.

 

Gatvė, nors atkasta, aptverta vielų tvora.

Dar tebestovi Nabuko rūmai.

Prie Babilono upių – ten sėdėjome

Verkdami, Ziono kalną atminę.

 

Smilga drąsuolė, vakaro vėjo pasveikinta, lankstosi,

Iš praeities šypsosi, mus, gyvuosius, drąsina.

Sienos, šimtmečių nudilintos, kalbina,

Plytos, vis dar tvirtos, raudonos, šnekina.

 

Rūmų sienos, kurios gynė Nabuką nuo priešų,

Nuo saulės kaitros, tautų neapykantos...

Šviesa vėsi, atklydusi į kambarį, sukepusi

Statiniuose be durų ir be langų.

 

Ieškau kabančių sodų – meilės statinių, bet veltui.

Septyni pasaulio stebuklai išnyra, bet tik užsimerkus.

Medžiai, fontanai, upeliai, kriokliai,

Neišmatuojami žodžių tarpekliai.

 

Šventovė atkasta. Gatvė pakyla virš smėlio.

Turtus pavydžiai saugo.

Dešinėje Ninmah šventovė

Ir nuoga liūto statulos dauba.

 

 

 


Tarnystė

 

Korinto žydėjimo metais

prie deivės Aštartės

šventyklos žemyn

virš šešių šimtų

 

metrų aukščio uolos

tūkstančiai

šventųjų mergaičių

apeiginių kekšių

 

ištvirkusių

malonumų

beieškančių

daug kur

 

visur sutinkamos kekšės

bet nėra

Chrestos* vedamų

Akvilo, Priskilės

 

 


 

Laivai

 

mirtis patogiai prigludusi

prie vakarinio

jūros pašalio

augo ir plėtėsi

 

Viduržemio uostuose

rytiniame ir vakariniame krašte

išplaukdavo laivai

ir grįždavo kankinių vėlės

 

laivai būdavo kraunami

ant vežimų

tempiami nuo vieno

iki kito gyvenimo kranto

 

iki paskutinio

per žemės įpjovą

kurią vakar

aptiko mūsiškiai

 

 


 

Kodėl?

 

Iš seno gyvenimo kvapo,

Iš visų neišgyventų vilčių

Sau neturiu klausimų,

Kitiems atsakymų neieškau.

 

Ateina jie iš sausros,

Iš vaikų badmečio,

Iš septynių Egipto rykščių,

Septynerių sočių metų.

 

 

 


Palikuoniai

 

penkiasdešimt aštuntaisiais

Viešpaties metais

 

gal metais anksčiau

gal vėliau

žydai sukilo

prieš keliaujantį

į Damaską

 

liko pastatų likučiai

ir bema* nuo kurios kadaise

gynėsi ir dalis sinagogos

akmeninės lentos

prie kurios kalbėjo

 

bet netikim kad

stiprūs esame

tik būdami

trapūs

amžinosios vilties

p a l i k u o n i a i

 

 


 

Vėtra

 

nebus nuplėšta garbė

pamaldžiai besimeldžiantiems

nei nuo galvos nuimtas

erškėčių vainikas

 

šiandien vėjas neša šakas

šiandien vėtroje

išbertus pelus

laukai gena

 

šiandien greičiau

nei dienų pradžioje

laikas skuba

į nežinią

 

 

 


 

Viduržemio krantas

 

Jūra vos ne vos judina

Tavo mėlyno veido raukšles.

Jūros pakrantėje kur ne kur

Ganosi Viešpaties salos.

 

Kaimeliai, prigludę prie įlankų

Viduržemio jūros krantuos, kuriuos

Dionizas išmokė iš vynuogių

Spausti girtavimo klegesį.

 

Už amžinybės krašto ir jo paraštės

Nenuilstamas galvos skausmas ateina.

Prie prasto vyno niekas daugiau negirdės

Afroditės, prastos lauko pienės.

 

 


 

Jis yra

 

neskaudės

Viešpaties žaizda

skirta

meilei įrodyti

 

nuogos

neliks

našlaitės

netekusios

 

maldos

diasporoj

vis mažiau

norinčių

 

 


 

Mirtis laiptinėje

 

pirmųjų gyvenimo

laiptų pakopoje

nerimas prašnekina

žmogų

 

gyvenimą einantį

užgauna žavingą

aitriai erzina

įtampą

 

antrųjų gyvenimo

laiptų pakopoje

leidžiasi į žmogų

žiūri jam į akis

 

trečiųjų gyvenimo

laiptų pakopoje

pasiunčia jį

į amžinybę

 

 


 

Regėjimas

 

noksta naktis

kambary be langų

nakties tyla

kajutėj pakibus

 

debesų kepurėmis

prisidengusios salos

saulės kaitroj

tamsiam pajūry

 

sušildytas kelių

glamonėjančių žvilgsnių

vakarų vieškeliuose

kelyje į rytus

 

dar per vėlu

kad vėluotum

kad išaušus   

tartum sudie

 

jūra be jūros

be įlankų

be regėjimo

be žodžio ištark

 

 


 

Išpažinėjas

 

tarp mirtingųjų

nemirusių

          iš žmogaus

 

tarp išmintingų

          išėjusių

                     iš proto

 

kas žemiškai kvaila

kas žemiškai silpna

 

sugėdins

          dar kartą

          išmintinguosius

                     ir galiūnus

 

 


Viešpaties vaikai

 

argi Viešpats

nesirenka mūsų

kad būtų

mūsų tikėjimu

 

argi neišaukština

paniekintų

kad pažemintų

galiūnus

 

argi nesubrandina

stipriam maistui

kad žįstume

kūdikių meilę

 

 


 

Laikinai čia

 

liūdėti reikės

          tik truputį

                     nes trumpas čia

                               viešnagės metas

 

nusižeminom

          po Viešpaties ranka

                     kad išaukštintų mus

                               laikui atėjus

 

tikėti reikės

          tik truputį

                     žodžiai baigsis

                               staiga

                        įpusėję

 

 


 

Dualizmas

 

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės,

aš tebūčiau žvangantis varis

ir skambantys cimbolai.

1 Kor 13,1

 

Jei neturėčiau meilės,

Bet būčiau gudrybėm gudrus,

Ar reikalingi būtų cimbolai?

 

Ar reikalingi būtų žodžiai kaip Ostijos

Ir tavo laiškai, pagavę žmogų

Kaip Tikėjimą?

 

Ar nebaugina Tavęs mūsų tikėjimas?

Neišskrenda žvirbliu, negrįžta jaučiu,

Nedarvinuoja?

 

Ar sudurtinių tikėjimo dalių

Neapvaisina mirtis,

Nesustiprina Dievo įvaizdis?

 

Jei neturėčiau meilės,

Jei neturėčiau,

Jei...

 

 


 

Meditacija

 

dienas pasidauginsiu

lyg smėlį

Adrijos

jūroje

 

šakų viršūnėje

užmegsiu rasą

atgailos obuolį

nukritusiems toli

 

ant akių užsidėsiu

šviesos skraistę

ant galvos

išminties turbaną

 

 


 

Jobo takais

 

kai laukdavau gėrio

ateidavo pikta

kai tikėjausi tiesos

ateidavo tamsa

 

kai bandžiau keltis

užmigdavau

vėjas nubloškė mane

šalin lyg debesį

 

kai bandžiau atsigerti

labiau trokšdavau

laimė išdžiūvo ir išdžiūvo

jos laimės šaltinis

 

 


 

Samariečio belaukiant

 

mačiau apaštalą

kresną, paliegusį

menką, barzdotą

prastos išvaizdos

 

sudužo laivas

pabiro keleivių laiškai

renku juos rankomis

lyg lapus

               Šventojo Rašto

 

skaitau apleistoj

sugriuvusioj užeigoj

gailestingojo samariečio

užtarimo belaukdamas

 

 


 

Erezija?

 

skaitau

tavo laiškus

užuot juos

deginęs

 

tautų apaštale – – –

 

taip lengva

Žodį suprasti

kaip plytą

nukritusią

iš dangaus

 

ir gauti

jos smūgį

per galvą

taip lengva

 

 


 

Laukų prijaukinti

 

laikas čia

judanti kryžkelė

lyg laukas

prie kurio

kadaise žmogų

pririšo kviečiai

akmeniniai kirvukai

vilko šeriai

kur namuose

vagis

buvo prievaizdas

 

namai

/bent man/

nėra

judanti kryžkelė

vagis yra

laikas

 

 


 

Pogromas

 

Jobo vardu

žemė

minta amžinybės

košmarais

 

gerumas

lesina žvaigždyną

neviltis

užtemdo šeolą

 

vardan jo

pašvaistės

ir tamsos

šviesulių

 

apmaudu

dėl jaudulių

mirties atkartojimų

jedvabnų*

 

 

 


Įspėjimai

 

joks žmogus tenesidrovi jėgos

žvėrims prijaukinti

ir dvylika jo giminių

tenevaldo liežuvio

 

jei dar tebesvetimauja

ant sugulovės lūpų –

žvėrišku budrumu

teprisijaukina meilę

 

 

 

 


ANTROJI REALYBĖ 


 

 

Actus secundus*

                                                      š v e n t a j a m  t ė v u i

 

Kai po vakaro vakaras niaukstosi

Ir Giovanni Paolo Secundo

Iš balandžio antrosios

Mirties savo pabunda

 

Ir raudonų akių horizontas

Kai kam Everestas

Kai kam Gievontas

Be dviejų užtemusių naktų

 

Ir kai kita diena kitą vakarą gundo

Ir išskleistų rankų šviesa

Iš Giovanni Paolo Secundo

Mirtis mūsų pabunda

 

Kai po vakaro vakaras niaukstosi

Kai po vakaro vakaras

Kai po vakaro

Kai po...

 

 


Ostija

 

iš kraujo lašo

išėmėm gyvybės lašą

 

ištikimi sau

buvom iki mirties

 

iki JO kryžiaus

mirties

 

nukryžiuotojo

kraujo nematėm

 

jis galėjo būti vynu

galėjo tapti kūnu

 

galėjom jį gerti

ir valgyti

 

 


 

Antrasis atėjimas

 

gelmė kunkuliuoja

lyg užviręs katilas

kojom sumaišo

jūros tepalą

 

bėgantis šalia

vieškelio kelias

nusineša žiupsnelį

šilumos

 

vėl kruvina

Raudonoji jūra

bet Mozei

ne pakeliui

 

pas mus

o galėtų čia būti

mokytojas žemdirbys

bedarbis

 

 


 

Zodiako ženklai

 

naktys atveria

daug dangaus šviesulių

naktys nupiešia daug

Grįžulo Ratų

 

naktys

žvaigždėmis

krenta

it nakties šiluma

 

tą naktį

nėra žvaigždynų

žirgų, žiežirbų

žuvusių žiauriai

 

jos galėtų būti         

šviesa naktį

galėtų strėlėm išnirti

iš lanko zvimbimo

 

 


 

Ištikimas gerumas

 

sielos žiedadulkės

neša bičių sparnais

ištikimą gerumą

ir vilties medų

 

hesed*

išryškina

savo kūnišką

ikonišką

sielos materiją

 

siela

lyg baltiniai

išlenda

iš kūno

 

nėra

kaip

jos įdėti

atgal

 

 


Lemtis

 

septyni kūdikiai

septynios vaikystės

septyni kūnai

septyni žmonės

septyni amžinybės lašai

 

žemėje

ir jos bedugnėje

kol smagu

gyvenimas

mėgaujasi

lopšy

 

bet išeina

ekstazė

ateina

klausimai

agonija

 

 

 


 

Kelio trumpinimas

 

per Viešpaties malonę

gyvenime ir anapus jo

nusimazgojam rankas

nusivalom širdį

 

laukiam paskutinių dienų

 

ištikimi Viešpačiui

be keturiasdešimt metų

ėjimo

per dykumą

 

 


 

Matmenys

 

visais žingsniais

tikinčiais Dievą

į niekur nuskubėjusių

netikrų dievų tikėjimu

 

atgręžk pradžios laiką –

nevaisingos dienos

nutylės

tikėjimo nakty pasvertos

 

kokiu saiku seikėsi

tokiu

tau bus

atseikėta

 

 


 

Rojaus kampelis

 

rojuje nėra žaliavų

žemė užaugina tai

ką palaisto

žmogaus prakaitas

 

išdegina

raupsuotojo

veido

dykuma

 

ryto kaitroje

noksta smėlis

laukai pakvimpa

nuorūkom ir alyva

 

pareinu

į laikus

kurie į mane

nepareina

 

 


 

Aklavietėje

 

atgimsta netikėjimas

          tikėjimu

                    per apipjaustytus

                               praradusius kelią

          per dykumą

 

dar netikim

          gailestingojo

                     belaukdami

                               samariečio...

 

jis galėtų būti

mūsų broliu seserim

galėtų

iš mūsų akių

išimti šipulį ir rąstą

 

 


Įskiepyti alyvmedžiai

 

įsūnijam

Viešpaties sūnų

paglostom vaiką gerumu

 

kaip laukiniai alyvmedžiai

įskiepyti į apipjaustytus

lyg mažos nulaužtos šakelės

 

einame

į pasimatymą

su Juo

 

kaip eina

uždelstas laukimas –

kūnas nudvasintas spiritu

 

 


 

Netikėjimo viltys

 

mirtis

          yra

                     mirtis

visa kita

pasilieka

 

kaip sava

svetima

          uošvė

                     marti

                     anyta

 

užmiegam

          prisikėlimu

                    

netikėdami

         Lozoriumi

                               ir gyvenimu

                                         po mirties

 

 


 

Iš neprivalomų namų

 

Jau nepaklusnumas

Viešpačiui

Pakrautas ant vežimo,

Šimo atvaryto Velykom.

 

Jau kelias baltas, juodas,

Aukštai ant debesų parimęs,

Leidžiasi nuo kalno

Lygumon.

 

 


 

Retrospekcija

 

mano vaikystėje

vaikštinėjo

Dievo Motina

manęs klausė

 

ar aš tikintis

pagal įsakymą mylėti

ir ar aš (ne)tikintis

pagal įsakymą bausti

 

iš meilės

sūnaus mirties

ant gyvybės

medžio

 

esu šiandien

į JĮ

atgręžtas

gyvenimu

 

 


 

Altruistinė miniatiūra

 

jei dienų pradžioje pranašas

užsibuvęs daugiau

nei tris dienas

(ne)prašydavo atlyginimo

 

pasakyti

apie mūsų dienų

apaštalus

 

kiek jų

nebūties

teks ragauti

anapus

 

 


 

Kelias į dausas

 

į Osvencimą, Bžezinką

atvežtų

 

apipjaustytų

          namai

                     tušti liko

                               lyg

Jahvės vieškeliai

                                        

sausi

lyg Jordanas

          be naujo

                     neateinančio Mozės –

          be dulkėto

                     keturių jaunuolių

                               portreto

 

pamatyti Jį

          vienintelis kelias jiems

                     buvo

                               per   k a m i n ą

 

 

 


AMŽINAI JOTVOJE


 

 

Šišãra

 

Juodoj nakty

Tamsioj nakty

Nakty nušviesk

Ugnele kelią

 

Jotvos s e s e

Š i š a r a

Lūpose pajust tave

Taip  g e r a

 

Jotvos s e s e

Š e š u p e

Jotvos slėnio

Septintoji u p e

 

Šešupės būdas

Nei baltas nei juodas

Nei krantas nei vaga

Nei laikas nei Lietuva

 

Ne juodoji Kirsna

Ne šaltoji Šišara

Lūpose pajust tave

Taip  g e r a

 

 


 

Užkalbėjimai

 

Jei sausra, jei liūtis

Nei sėja, nei pjūtis

Jei šaltis, jei šiluma

Nei vasara, nei žiema

 

Jei šviesa, jei tamsa

Nei vanduo, nei dykuma

Jei alkis, jei neviltis

Nei kūdikis, nei krūtis

 

Jei melas, jei tiesa

Pavasario lietuje

Jei liga, jei sveikata

Nei sava, nei svetima

 

Jei trumpa, jei ilga

Nei naktis, nei diena

Jei giedra, jei audra

Nei Šišara, nei Jotva

 

Jei mėnulis, jei saulė

Nei viltis, nei apgaulė

Nei melas, nei teisybė

Nei mirtis, nei gyvybė

 

Pirmajame

Pavasario lietuje

Pirmajame

Pirmagimio klyksme

 

 


 

Vakaras

 

visai ne gėda

jei rūkas nusėda

ir ėda

blakstienas rasa

 

tu man

panaši

į tą

kuri panaši

 

į išėjusią

Jotvon

laumės

juostą

 

 


 

Mano dienos

 

Mano gyvenimas – švelnutis vėjas

Tuščius debesis gena.

Mano gyvenimas – debesų rūkas

Šventoj Dauspūdoj gyvena.

 

Mano gyvenimas – rūkas.

Duobė – mano dienos.

Kirmėlės – mano motinos.

Mano debesys! Mano rūkas!

 

Lietus tuščius debesis vaiko.

Gyvybė ant kaulų skeleto,

Išskleista ant vaiko,

Dienom apmirus iš lėto.

 

Išbaltintos mano dienos,

Mano debesys, mano rūkas.

Kirmėlės – mano motinos,

Duobė – mano dienos.

 

 


 

Prie jotvingių stalo

 

Kas melstis išmokė, kas išaugino,

Nupiešė laiką, piliakalnį, klonį?

Kas šiandien sergi, vadina ir gina,

Ir mums, jotvingiams, suteikia skonį?

 

Kas juodoj nežinioj ne laiku

Kitą atneš jotvingių dieną?

Kas sustojęs, prisidengęs lauku,

Prakalbins jų žodį kiekvieną?

 

Ilga ir juoda bus naktis, jei vėsa

Virkdins aušrą, ką tąsyk vėlavo.

Jei aplink sutema ir praeities nebėra,

Kas pakels ją nuo jotvingių stalo?

 

 

 


 

Be laiko

 

Per naktį tamsią, kažkur pavakary,

Ieškojau meilės, didesnės už Jotvą.

Vardan nesuskaičiuotų nemigos naktų,

Vardan sūduviškai neištartų Vingrėnų.

 

Nuvarvint laiko seilę, pasiklausyt kitų

Jotvingių bandau, karštai pamilęs runą.

Klaiku vienam tarp lūpų atvertų,

Tarp norinčių pakrikštyti Brunoną.

 

Aukštai, žemai saulė leidosi ten rytą

Ir laiką atvarytą bitės pavertė medum.

Šioj žemėj būta, prigimties ieškota,

Nepavaišinta, laiko nepakviesta vidun.

 

 


 

Žemė Sūduvos

 

Dainavos laukai, ežerai ir upių vingiai,

Piliakalniai čia stūkso taikūs ir sustingę.

 

Ir šviečia saulė Sūduvos, ir lapai krenta,

Ką pirmąkart regėjom, ką pamatysim antrą.

 

Kas užmarštin nuėjo, ką širdis pamilo

Labiau už lauką, upę, ežerėlį, šilą.

 

Ir krenta dvelksmas šilumos it lietaus lašelis

Ant laukų, miškų į Jotvos šalį.

 

 


 

Arimuos

 

Basa pėdina

Nuriekta vaga

Saulei tekant

Lietui lyjant

 

Išėjus toliuos

Per arimus

Akėja sėja

Žodį rimą

 

Klausą neregio

Rugių pjūties

Laukimą

Neišgirstų laukų

 

Žodžio rimą

Nežinią be išeities

Išaukštintą

Laukimą

 

 


 

Pažyma

 

už seno laiko

kuris palaiko

ir  v a s a r ą

ir  ž i e m ą

 

gėlių žydėjimą

kiekvieną

ir plieną

jotvingių takuos

 

kiekvienas žinos

kas bus rytoj

kas šers žirgus

kas atsibus tuoj

 

L i e t u v o j

 

į laiko klėtį

kur būti privalai

kur privalai turėti

pažymą gyvųjų

 

 

 


 

Rytmečio rasa

 

Gal rasõs gaiva tekės per veidą,

Kur skersvėjy akių nevertas

Laužys sąnarius žmonių kitų

Nerimas, mėnulio pilnaties sutvertas.

 

Gal nebūty gilioj tylės paliegęs...

Suklusęs, vienišas dėl jos.

Klausysiu paskutinį kartą nusijuokęs,

Išgąsdintas nublukusios šviesos.

 

 

 


 

Užuovėja

 

Jei nebus man leista daugiau

Su jotvingiais senti

Ir už viską, už viską labiau

Norėsiu čia būti, gyventi.

 

Jei išauš lemtinga diena

/Ji mane ten eiti vadina/.

Sako, ten neišnyksta šviesa

Ir mus nuo saulėlydžių gina.

 

 


 

Balti balandžiai

 

Kas norės, kiekvienas regės

Nebylio lūpomis sklandžiai,

Kur slepias kalnuos aukštai

Balti slėnių balandžiai.

 

Iš Rytų sidabro šalnos

Gyvos atminties kloduos

Mokosi būti, grįžti kartu,

Kartu gyventi vienodai.

 

 

 


 

Dvejonė

 

šiandien

viskas

netikra

netyra

 

i š r e t i n t a

juodos nakties

 

garsiai tyliai

žiemkenčiai

jotvingiai

kenčia

 

 


 

Juodai bálta

 

laukuos, kur

          jotvingiai gyvuos

                     vis dar be rimų

 

pilkų arimų dainos

          nužingsniuos laukais

                     atgal

 

n e b ū t i n a i   a t g a l

 

juodi

          saulėlydžiai

                     jų

 

už amžinybės tolių

          uždarai gyvų

                     sodų

                               tankiai apsnigtų

                     šiaurės keliu

 

 


JUODOJ NAKTY


 

 

I

 

juodoj nakty

tamsioj nakty

nakty nušviesk

ugnele kelią

 

jotvingius gyvus

nakty paklydusius

krauju beraščius

namo parveski

 

 

II

 

Jotva –

vėjo numylėta

speigu užgrūdinta

žiežirba kvapni

 

nieks svetimas nedrįs čia

drįsti medžio kirsti

žemės dirbti

žuvauti

 

 

III

 

kėlė geležinį kūjį

barzdočių žyniai

dar brėkštant

garbino saulę

 

tamsos valdovai

uždarė saulę į bokštą

bet Zodiako ženklai

sudaužė bokštą

 

šviesa

nuvilnijo

lyg nuo šviesaus

aršaus kalavijo

 

Prūsa! Jotva!

koks tuščias laukimas

koks įžūlus nebuvimas

skersai ir išilgai laiko

 

  

IV

 

daug virto brolių

daug narsių

tarp jų

Skomantas

 

lyg žvėris

greitas

lyg paukštis

staigus

 

pėsčias jis

užvaldė kraštus

tūkstančius svetimų

paėmė vergijon

 

–– –– ––

 

ir nukautas

guli pagonis

prie Kirsnos

raumenų

 

ant smaigalio

užnerta

galva jo

ir šalimais kalavijas

 

V

 

ilgu pašventintu

rytų keliu

aš, tavo Jotva,

namo grįžtu

 

be Skomanto dainos

jotvingiai godos vaitos

piliakalniuos, kuriuos

jau nieks nebekovos

 

 

 

VI

 

mano Prūsa

mano Jotva

 

rašau tave

krauju beraščių

krauju tyru

 

po akmeniu parpuolu

su akmeniu keliuos

 

VII

 

Šiurpily

šiurpioj pily

be Šiurpos

be sodiečių

 

Erdvilo ranka

nukirsta šuliny

ilgisi kirvių

kalavijų, iečių

 

daug priešų žuvo

daug buvo

numestų nuo sienų

sužeistų

 

bet kryžiaus ženklas

prie Eglinės ir Kirsnos

nuo Šešupės pulkai

ėjo ne juodos

 

patirt dienos ir valandos

per paras aštuonias

jotvingiai kovoj

devintoj dienoj

glaudėsi

tamsių

miškų

tankynėj

 

VIII

 

tūkstantis penki šimtai

pėsčiųjų perėjo mišku

apyaušry skubiai

žygiavo

 

prie pilies, savos

ugnies nepaliestos,

tikėjo, lig nakties

priešas neuždegs pilies

 

ir pilies ugnis

lyg saulės kamuolys

glostys švelniai

priešų išdurtas akis

 

triskart paklaus

triskart atsakys

triskart suskaldys

titnagą ir skiltuvą

 

 

IX

 

ėjimas tuščias

skubus ir lėtas

kaip Griausmavaldžio žaibas

staigus

 

tik ar kibirkšties akis

jų nesustabdys

ar dievai klausys

maldų barzdočių?

 

X

 

nukalk kalveli

plieno žirgelius

parnešk žirgeli

į sudegusius namus

 

pro vartus

pro prarytą

pro sidabrą

pro rytą

 

žydėjimas

lauktas žadėtas

skubus ir lėtas

išvilios saulę iš bokšto

 

 

XI

 

apsuptos pilies sienos

Šiurpilio sienos

tespaudžia tvirtai kalaviją

kas mirties nebijo

 

tedega ramovėj laužai

ir ant pilies pamatų

nuo Klevų iki Eglinės

nuo Šiurpilio iki Rudaminos

 

 

XII

 

nuo aušros

iki aušros

nuo pavasario

iki vasaros

 

dėl karo

bado

maro

į kraštą Sūduvos     

 

 

 

XIII

 

strėlės šoks nuo vienų žirgų

ant kitų – per tamsią naktį

per laužą, per istoriją

per priešų užrašytą istoriją

 

nenorinčius kautis

paliks ant gyvenimo kranto

tūkstančius mylių nuo jo

nuo prakeikto gyvenimo

 

tūkstančius mylių nuo motinos krūtų

nuo strėlių, sulaužytų iečių

kad žinotų, jog jų buvę mažiau

šioje vietoje be tiltų iš rąstų

 

be luotų sukabintų

be pėstininkų į kitą pusę persikėlusių

dėl priešų gerai pasiruošusių

iš priekio, iš nugaros, iš šono

 

atremti

atmintį

žuvusiais

kūnais

 

 

XIV

 

ir parvežė jį į Šiurpilį

ir buvo sudegintas jo kūnas

su žirgais, drabužiais, ginklais

visa buvo sudeginta...

 

sudeginta su medžiokliniais paukščiais

sudeginta su šunimis

sudeginta pagal tėvų įsakymą

deginti mirusius

 

toli ant lygumų

kalnelį supylė

už pilies sienų

statulą pastatė

 

akmens statulą

su akmens veidu

su veidu atgręžtu į rytus

su rytais atgręžtais į akmens veidą