durys1

                               Kas esi, poezija?
                               Poezija pagimdė mane iš naujo.
                               Aš jos vergas - ir laisviausias iš žmonių.
                               Nežinau, kas esi - žinau,
                               kad manyje slypi, žinau, kad ir kankini,
                               žinau, kad žiūri begalybės akimis,
                               kad mirčiai išrauni dantis.
                               Žinau - laimingas, kas tave pažįsta...
                               Tu pati - pažinimas.

                               Ar skaitysi
                               Noriu rašyti...
                               Tik ar skaitysi, sūnau,
                               kas buvo šiame pasaulyje gero,
                               kas blogo,
                               tada, kai aš gyvenau.
                               Ėjau - klupau...
                               Kaip ir visi žmonės.
                              Ir paženklinau
                               /kaip ir visi žmonės/
                               Savo kapą kryžium.
                               Ir iš gyvenimo
                               liko tik tas kryžius,
                               lyg vinintelis prisiminimo ženklas
                               - po manęs.
                               Ar iš tikrųjų - tik kryžius?
                               Ne - dar aš nepardaviau gyvenimo,
                               nors Judas siūlė man jau trisdešimt skatikų
                               už vieną pabučiavimą...
                               Prieš mane
                               dar gyvenimo svajonė atvira.
                               Ar aš nepasakiau tiesos,
                               Istorija ir Užmarštie?
                               Tai kodėl
                               jūs dabar į mane
                               rengiatės mesti - akmeniu.
                               O aš dar noriu
                               paklausyti lietaus;
                               kokią dainą dabar
                               apie mane dainuoja,
                               kai debesys nurieda nuo lango.
                               Dar noriu išeiti į mišką,
                               susilyginti su žole,
                               pajusti bičių kvapą
                               ir paliesti visų brolių,
                               bičiulių rankas.
                               Noriu iš nepasėtų sėklų
                               surinkti žydėjimo paslaptį
                               ir paklausti tų,
                               kurie negyvenę nuvyto,
                               ir tų,

                               kurie ilgam gyvenime
                               rado tik nusivylimą,
                               ir dar tų,
                               kurie užkovoja pasaulį
                               kitų kaina.
                               Kas jūs tokie?

                               ***
                               Jei skaitai -
                               Nenaikink;
                               Nes čia tu esi,
                               Su manim susipynęs,
                               Eilėrašti...
                               Jei gyveni -
                               Skaityk;
                               Nes per tave
                               Reiškiasi
                               Gyvenimo paslaptis.

                               ***
                               Skaitai
                               nepaliesdamas eilėraščio
                               tiems,
                               kurie negrįš į mano vaikystę.
                               Niekas nesupras
                               laiko tekėjimo,
                               aukščiausios dorybės,
                               kad gyvenam ne sau.

                               Mano vaikystė
                               Mano vaikystė buvo langas,
                               kuriame augo medis,
                               Ant jo nutūpdavo paukščiai,
                               skrisdami į tolimą vienatvę.
                               Čia likdavo jų pėdsakų trupiniai,
                               galingas ilgesio jausmas.
                               Mano vaikystėje buvo stalas,
                               prie kurio sėsdavo su manim pietauti
                               duona,
                               rugiais kvepianti ir puri kaip žemė.
                               Mano kambaryje nebėr jau lango
                               ir nebėr dangaus, kurį man užkalė
                               paslapčia bėgančios, klastingos dienos ir laikas. Ant
                               mano vaikystės stalo palikti netvarkoj guli mano
                               žaislai - mano svajonių šešėliai.
                               Ir taip viskas išblanko,
                               išdilo, nutolo,
                               kai aš augau; užaugau,
                               viskas sumažėjo, vienam žody sutilpo
                               prie užmaršties krašto.
                               Kur pradingo skaidri ir nerūpestinga vaikystė,
                               kur bėgau paskui drugelius,
                               norėdamas suprasti gyvenimą.
                               Kokia didelė pažinimo kaina.
                               Kokia baisi augimo, subrendimo kaina.
                               Kas kaltas, kad greit taip augau,
                               kad užaugau, kad nespėjau dar pasenti,
                               pasiimti į rankas pasakišką,
                               vaikišką džiaugsmą
                               ir perlieti į gyvenimą.
                               Vaikyste - grąžink nors spindulį savo saulėtos
                               fantazijos.

                               Niekas nesupras
                               O dangau iš nebylių sienų;
                               Už rūsčių durų -
                               O mano jaunyste, užrakinta nepasikartojimo raktu.
                               Šitokia bedugnė skiria mane - nuo mano jaunystės,
                               mano svajonės - nuo realybės.
                               Gili filosofija - gyvenimas, ir nesupras jos joks
                               žmogus, jokia civilizacija neįsibraus
                               į nuskriausto žmogaus samprotavimą,
                               į tamsios saulės aklumą,
                               į nepagrįstą džiaugsmą, į išlepintą puikybę,
                               į nepelnytą panieką,
                               į beprasmį liūdesį.

                               ***
                               pažinęs
                               vandens ašarų kartumą
                               žemės prašau
                               sutaikyk mane su vandeniu
                               pavirsk stebuklu
                               upelį
                               uostas
                               į kurį neatplaukia laivai
                               pakrauti
                               viltim ir nerimu

                               Atleiskit
                               Tu, kuris ateini nelaukdamas, laike,
                               aš jau pavargau būdamas savim.
                               Šimtus metų ieškojau savęs kitokio.
                               Ir debesys kartais netrokšta lietaus, o jūros ne kartą
                               nori išdžiūti.
                               Ir grūdas išdygsta lyg duonos kvepėjimas,
                               neprieinamas niekam.
                               Aš jau pavargau būti savim.
                               Šimtus metų ieškojau savęs kitokio.
                               Dabar jau nurimsiu, tylėsiu, kad dunda pro stotį
                               traukiniai. Kažkas išvažiavo - nelaukdamas, - kažko
                               jau niekas nelaukia sugrįžtant. Tik žvakės palangėje
                               tylėdamos žiba. Užgęsta, lyg vėlūs vakarai. Aš žinau,
                               kalti tie tušti traukiniai.

                               Viltie
                               Ar galima tikėti savimi, kitų pasitikėjimą praradus. Aš
                               nebetikiu savimi, ir tais, kurie į mane taip įtikėję jau
                               netiki į nieką.
                               Kaip pažvelgti į akis gyvenimui,
                               gyvenimui - tam bepročiui,
                               kuris nuodėmėj prasidėjo.
                               Nuo dangaus lig nuodėmės eina, vis eina gyvenimas į
                               begalybę,
                               aš einu, vis einu - gilyn į žemę.
                               O viltie - sustok, kad nepraeičiau, kaip laiko išvestinė
                               riboje - tarp amžinybės,
                               kur baigiasi gyvenimas.

                               Kol prasideda kažkas
                               Iš pradžių buvo žodis, kol sąmyšis atėjo su meile - O
                               medžiai buvo visi broliais, kol į žemę atėjo žmogus -
                               Iš karto buvau aš, kol atėjo Istorija.
                               Su visu žiaurumu. Ir dabar jau nemoku atskirti
                               meilės nuo neapykantos.
                               Ir būdamas su visais amžiais,
                               būsiu aš vienas
                               Žemėje.

                               Pasaulio sutvėrimas
                               Iš chaoso gelmių
                               Ten, kur trūksta žmonių,
                               Nepažintų dievų,
                               Už aukso amžiaus tikrovės ribų
                               Išniro naktis juoda.
                               Ir pasklido žinia,
                               Jog pasaulis - tiktai praraja,
                               Ir nepajėgs net dievai
                               Ašarom blogio nuplauti.
                               Čia išėjo žmogus.
                               /Čiurlionio delne/:
                               Tebūnie -
                               Pasiliko žmogus,
                               Bet pasaulis dar nebaigtas kurti - -

                               Benamių namai
                               Man teko pabūti tavo skausme.
                               Beribis kelias, kuriuo nei mes einam,
                               Nei susitinkam.
                               Gyvenimas -
                               Niekad neperžengtas slenkstis,
                               Nuo lovos lig kūdikio klyksmo,
                               Nuo saulės patekėjimo...
                               Nuo vandens tyro tylėjimo,
                               Nuo sėjančio lig augančio,
                               Tarp išeinančių ir grįžtančių
                               Tarp dienos ir sutemos -
                               Šioj žemėj jau kažko nebus padaryta.
                               Šiuose namuose nebus jau džiaugsmo,
                               Šiuose namuose jau niekad nebus -
                               Namų.
                               Žmogau, iš kur esi šitam pasauly,
                               Kur teisė ir teisingumas,
                               Nužymėtas aukštais elektros stulpais?
                               Kada pasibaigs šita akimirka,
                               Išplėšta iš amžinybės?

                               Teatras
                               Tik paskubėkit nedelsdami
                               Į likimo teatrą,
                               Nes rolės dar
                               Visiems neišdalytos
                               Nors scena dar tuščia,
                               Uždangą jau pakėlė gyvybė;
                               Ir gimsta pagrindinis herojus
                               Vardu - Žmogus.
                               Žiūrėdami - išmokot nematyti,
                               Nematydami - išmokot ploti,
                               Plodami - išmokot vaidinti...
                               Ar vaidindami išmoksit - gyventi?

                               Laiko tėkmė
                               Bėga laikas...
                               Kartais vienos akimirkos užtenka,
                               kad visą amžių prakeiktum.
                               Kartais viso amžiaus mažai,
                               kad gėrėtumeis viena akimirka.
                               Bėga laikas...
                               Nesulaikomas laimingoj,
                               aptingęs juodoj gyvenimo valandoj.
                               Klastingas laikas bėga
                               klastingai pro klastingus žmones,
                               palikęs klastingumo žymes:
                               žmogaus sužvėrėjimą
                               baltų laukų kapinaitėse
                               ir juodų kryžių atminty.

                               Tiems, kurie negrįš
                               Nemirtingas kūrėjau,
                               pasaulio statytojau,
                               ateities pranaše,
                               galingas dainos balse,
                               ištvirkusių keršte,
                               ateities kosminis dainiau,
                               Žmogau!..
                               Žmogau - ar žinai,
                               kurioj gatvėj tavo pėdsakus
                               užpylė pelenai...
                               Ar žinai juodo karsto kelią,
                               kuriuo tave lydėjo
                               nesuskaičiuojama minia
                               pro nebūtį, šešėlius
                               į atminties kapines.
                               O juk žinojai,
                               kaip augdavo vaikai ir linai,
                               žydėjo rožės pakrantėje
                               suktinį šoko vakarai,
                               dainavo kaimai.
                               Pavasarį tada čiulbėjo paukščiai
                               ir armonika.
                               Dabar
                               virš kiekvienos mūsų galvos
                               dešimt priešų susirinkę
                               galanda peilį,
                               ketindami mus sudraskyti
                               į smulkius atomus.

                               Laisvė
                               Tikėjimas baigiasi ten, kur prasideda gyvenimas, kur
                               prasideda gyvenimas - baigiasi realybė
                               - kur prasideda realybė - baigiasi idealai.
                               Kur prasideda idealai - prasideda laisvė.
                               Kur prasideda laisvė - prasideda apribojimai -
                               prasideda galvojimas.
                               Kur prasideda galvojimas - baigiasi laisvė.

                               Keli patarimai iš nebūties
                               Šitam pasauly
                               Nepanorėkite būti vienų vieni,
                               Kad kartais -
                               Netaptumėt tokiais iš tikrųjų.
                               Neišjuokite be reikalo kitų,
                               Nenuteiskite nekaltų.
                               Nepažeminkite nusižeminusių
                               Nepažeiskite teisės žmonių
                               Dirbti,
                               Mąstyti,
                               Mylėti,
                               Gyventi.
                               Jei jau mylite -
                               Nemylėkite labiau
                               Negu įmanoma mylėti,
                               Jei nustojote mylėti,
                               Neniekinkite meilės,
                               Kad meilė nepaniekintų jūsų.
                               Jei tikite kažkuo,
                               Tikėkite -
                               Kol ateis nusivylimas,
                               O viską užbaigs mirtis.
                               Jei verkėte,
                               Verkite /verkti verčiau negu pyktį užgniaužus tylėti/
                               Žmogus be ašarų
                               Lyg upė
                               Be vandens.

                               Meilės spalvų šešėliai
                               Kokia yra meilės spalva?
                               Raudona, žalia, balta, šilkinė...
                               Poetinė, ar reali gyvenimiška spalva?
                               Juoda - užkaltų langų, geležinių grotų spalva, aklų
                               sienų, užtrenktų durų, išverktų akių spalva.
                               O kokios spalvos būna akys, kai širdis užsidega
                               glamonėm ir aistra?
                               Ir kas tada, jeigu kažkas visai neatskiria spalvų... Ką
                               tada jam pasakoja nežinomybė?

                               Svajonė
                               Mano meilei -
                               Užtenka tavo rankų švelnumo.
                               Tavo rankom - užtenka pavasario,
                               Giedro dangaus pilnumo.
                               Meilė gimsta pavasarį.
                               Žydi - vasarą.
                               Bręsta - rudenį.
                               Subręsta...
                               Tai ir visas mūsų gyvenimas.

                               ***
                               Tarp visko, kas mus jungia ir nesujungia
                               - tarp visko, kas mus skiria ir neišskiria
                               ieškom vienas kito, ir tos akimirkos trumpos,
                               kol vieną vakarą pabudom atsisveikinti.
                               Ir negaliu jau vėl užmigti...

                               Vakarų dabar tiek daug, kiek daug yra prisiminimų,
                               kiek daug ateities jiems duota. Pakriko žodžiai -
                               mintys.
                               Į neviltį.
                               Į juoką.

                               Bučinys
                               Susipina rankos prie klevo šakų,
                               Susiduria akys, pasiilgę gelmių,
                               Ir krenta lapai išalkę - koks nuostabus medžių lietus.
                               Ir krenta raudoni, žali, pageltę.
                               Tikras spalvų mišinys
                               - Bučinys.

                               Liepos 18-oji
                               Ateinu -
                               Sukandu dantis, kad nemeluotų,
                               Suspaudžiu lūpas, kad nebučiuotų.
                               Slepiu rankas nuo širdies,
                               Sakau:
                               - Atėjau,
                               Kad už saulę būčiau pirmesnis,
                               Už kraują šiltesnis,
                               Už širdį tylesnis.

                               ***
                               Tu išeini.
                               Kaip sunku tave suvokti.
                               Tu išeini, ir verkia žmonės ir gatvės.
                               Tu išeini - ir neateini, nei šešėliu nesirodai,
                               o diena tik po nakties graži!
                               Kokiais pančiais
                               tave surišti,
                               kad nesubyrėtum.
                               Kokia šviesa tave apšviesti,
                               kad tu nesudegtum.

                               Jei tavęs man nebus
                               Rytas - vakaras.
                               Žiemos - Vasaros.
                               Ašaros.
                               Taip slenka diena po dienos
                               Lyg slaptas pasiuntinys
                               Tarp išeinančio ir negrįžtančio,
                               Tarp laukiančio ir nesulaukto,
                               Tarp manęs ir pasaulio,
                               Tarp pasaulio, manęs ir dvidešimt vienerių metų - Pro
                               ašaras,
                               Lietų - Per sutemas.
                               Atleidimas ir meilė
                               Visados -
                               Už viską.

                               ***
                               Tikėjausi dar būti.
                               - Man nieko nereikia daugiau
                               - tik su tavim ir prie tavęs.
                               O su tavim ir prie tavęs kitas
                               jau - klausia manęs;
                               kur aš esu,
                               kas aš esu?

                               ***
                               Tavo giedros akys temo,
                               užtemo ir prilijo man į saują ašarų.
                               Verkiu - nesuprasdamas,
                               kaip ašarom guostis,
                               kaip dėkoti,
                               kad išmokei verkti tau -
                               už tave ir save.

                               Meilės grandinė
                               Kai mes išsiskyrėm,
                               Aš susirgau.
                               Mirtis Žiūrėjo mano akimis,
                               Kalbėjo mano lūpomis,
                               Ir jos ranka tapo mano ranka,
                               Ir alsavimas - mano alsavimu.
                               Kai mes išsiskyrėm,
                               Aš susirgau.
                               Staiga nuvyto žolė
                               Ir susirgo širdim visos gėlės,
                               Širdžiai neprieinamos,
                               Tuščiam liguistam name,
                               Su aklai užkaltu dangum.
                               Kai mes išsiskyrėm,
                               Aš susirgau.
                               Ir vaikščiojau
                               Nesuvokdamas laiko
                               Tuščiai žiūrėdamas į visa, kas pilna.
                               Kai mes išsiskyrėm,
                               Aš susirgau -
                               Nežinomybe...
                               Paguldė mane rūstūs žvilgsniai
                               Į išblankusių šešėlių lovą.
                               Kol gulėjau, nuo mano akių
                               Šalinosi tikrovė -
                               Ir prislėgė mane sunkus prisiminimų patalas.
                               Šiandien - vartau pasąmonės knygą.
                               Skaitau neparašytus laiškus,
                               Bet vengiu jų žodžių.

                               Vėjas iš rytų
                               Šiandien aš jau neužmigsiu.
                               Sapnuoju lauką,
                               pabudina šieno kvepėjimas
                               - ir taip norisi alsuoti
                               Nemuno pakrantėm,
                               taip norisi regėti tai - ko nematai.
                               Toli nuo pievų mano rankos.
                               Toli nuo Nemuno pražydę dobilai.
                               Iš rytų pučia vėjas,
                               iš rytų plaukia nukirstas rugių laukas - duona.
                               Žalias pievas padangėj skaitei,
                               ištremtas gėles ir žmones, toli nuo tėvynės.
                               Toli nuo tėvynės vaikai su debesim skaitė lietaus lašus
                               ir sapnavo Nemuną.

                               Tiek daug ties Nemunu žmonių,
                               Ar užteks šitiek ašarų, kad grąžintų saulei Nemuną?
                               Ar kraujo šitiek užteks, kad pripildytų Nemuną?
                               Ar skausmo užteks, kad iš žaizdų pakiltų Nemunas ir
                               grąžintų ašaras, kad jose:
                               vietoj savęs pamatytum Lietuvą.

                               Trispalvė saulė
                               Šitoje žemėje - į šitą žemę, mes dar neatėjom.
                               Dar stovim vieniši,
                               Ir jau neišeisim - niekad.
                               Dar stovim...
                               Kasdieniškai laimingi, bet tėvynės džiaugsmo
                               nepakelsim, į jos žaizdas nenupuolę.

                               ***
                               Tėvynė - ant lauko geltoni kviečiai,
                               palūžę, klupdami prisikėlė!
                               Prisikėlė norai giliausiu miegu miegoję.
                               Bet kada prisikels sulaužytos naktys ir aštrios ietys,
                               surūdiję širdy?
                               Kada prisikels bokštai - skenduolių pasmaugtos
                               varpinės Kada skambės įmesti į kalėjimą varpai?
                               Mūsų miestų milžiniškas žaltys - kada nužengs nuo
                               kryžiaus?
                               Tėvyne - ant lauko geltoni kviečiai,
                               palūžę, klupdami prisikėlė!

                               Mirtis
                               Mirė diena -
                               o nesąmoningai žydėjo bespalvis rytas.
                               Kodėl gėlės nežydi nuvytusios?
                               Kodėl išnyksta pasaulio šviesoj mūsų akys ir širdys,
                               skirtos ne žolei, ne saulei, ne laukui augintos,
                               subrandintos ne vaisiui, išplėštos ne arimams, ne
                               sėklai, ne atodūsiui.
                               Kam ašaras lieti pasaulio sausumai, ir žemės
                               kiaurymei, ir žiauriam vėjui su smėliu tolstančiam.
                               Juk nežinia, kokia dulke kokioj dulkėj sutiksiu tave.

                               ***
                               Aš mačiau - kaip rudenį žmogum ir žeme dalijasi
                               kapai, baltu sniegu užkloti...
                               Ir dangų aš mačiau iš keturių lentų sukaltą, aplašintą
                               pirktinių žvakių.
                               Aš žiūrėjau, kol skausmas išdegino akis, o žemė
                               užsidangstė balta žiemos spalva - užsimiršimas.
                               Tu - kuris pakilai iš grūdo, kodėl į gruodą nenueisi,
                               nepasės tavęs laukai.
                               Kodėl tu atėjai iš gruodo? Kodėl tą šaltą rudenį? Į
                               mirtį šaltą - ir į šaltą gyvenimą.
                               Kas mus dabar įstums į žodį lyg į žemę. Kas
                               antkapiais sušelps?

                               ***
                               Žiema -
                               sukaustė lediniais skersvėjais
                               langus ir ašaras.
                               Suakmenėjęs šaltis
                               tardo žemę,
                               kuo vardu širdis
                               anapus šilumos.
                               Pražilęs beržas
                               slepia kiemo labirinte
                               praeivių maldą -
                               ir snaigėmis į vėją skrieja
                               išberti atomai - rožančiai.

                               ***
                               Tikrovės nenuversi sugalvotu šūkiu,
                               Nepagrįstu darbu.
                               Liks dienos anapus šaukimo.
                               Neviltis, esamasis laikas;
                               Ties Aušros Vartais neišsipildęs mūsų rytojus.

                               ***
                               Pabiro malūnai ir girnos, ir varnos...
                               Ir liko - nesumaltas žiemos gerklėj grūdo laikas.
                               Kas beparves aklą pjovėją į sėjos lauką - tikrovę.
                               Kas žolę įtikins keltis ir po žole ramybę atneš
                               mirusiems - ir po žole amžinybę atneš amžinai
                               gyviems.

                               ***
                               Gyvenime - aš per daug mačiau dangaus /ne pro
                               geležines grotas/ ir vietoj žvaigždžių - raudonas
                               vėliavas, iškeltas kraujui.
                               Dangus raudonavo, /ne ugnimi/ vėliavos raudonos
                               nusileido laimei - koks trumpas gyvenimas.

                               ***
                               Aš mačiau - kai apaštalą plakė grandinėm ir korė jį -
                               ant išdievinto kryžiaus šešėlio; vieną dieną... už vieno
                               dievo vienatvę.
                               Aš mačiau pro miglas, - vieną gražią dieną baltavo
                               juodi kryžiai, nustoję vertinti žmogų.

                               Meilės aktas
                               Šelpdamas dangų giedria nuotaika, kuriu aš
                               gyvenimą lyties institucijoj, ir apnuoginto vaiko
                               raumenų vienkartinį klyksmą.
                               Sulopyta saulė man atneša viltį pratęsti save -
                               pasiliekant vaiko prigimty.
                               Meilės vienkartinis aktas - po žydru dangum, tai tas -
                               ką mirdami galim išplėšt iš mirties.

                               ***
                               Mano santykiai su savim
                               jau kažkiek pagerėjo
                               Tik vis negaliu dar širdies suvaldyti
                               ne savo krūtinėj.
                               Retkarčiais sutaisau bučinį ir dovanodamas mylimai,
                               žvelgiu į tolumą. Vis vien man ramu.
                               Vienatvėj - širdis guodžiasi nerimu, tai kodėl pastogės
                               sau ieškau naujos - jau naujam gyvenimui?

                               ***
                               Įėjau į jaunystę - vis būdamas vaikas.
                               Saugojau pelenus nuo aprūkusių dūmų - ir netroškau
                               ugnies.
                               Tai ką man daryti dabar, kai sumintas degu meile - ir
                               kraujomaiša. Kai į bučinio skonį nevengiu įdėti savęs.
                               Ir žiūriu abejingai į tą - kurios maldauju.

                               ***
                               Dar - nebuvau gimęs kad mumyse būtų karas, kai
                               moterys gimdė lyg mirtį vaikus - - -
                               Aš ėjau, kad būčiau kojos kryžiams.
                               Žemėje, kai manęs jau nebus - išeisiu į lauką...
                               Vis vien neprikelsiu. Vis vien tu po žeme,
                               Žeme - anapus karo.

                               Kuris pirmiau
                               Žemės, dangaus ir saulės, ir lietaus garbei pasodinau
                               štai šiandien medį...
                               Pasodinau, kad lange man žaliuotų, kai aš kupinas
                               džiaugsmo; kad liūdesius išvaikytų ir kad dar
                               pajusčiau lapuose truputį vasaros, kai ruduo per
                               šaltas ir neramus.
                               Štai medis, su kuriuo aš gimiau,
                               Žinau - kartu aš augau, tik nežinau, kuris pirmiau
                               išvirsim. Ar kirvis, ar vėtra pirmiau, ar senatvė...
                               Kuris pirmiau...

                               Striptizas
                               O siela.
                               Numeski drabužius.
                               Jei turi kūną, aš noriu tave matyti nuogą.

                               Senukas
                               Kieme sėdėjo senukas, atsišliejęs į šimtmetį, mišparus
                               ir gyvenimą. Lūpos čiulpė šiaudinę pypkę, o rankos
                               mosikavo užmirštą gyvenimą:
                               - Niekados aš gyvas nenoriu numirti gyvenimui, šitiek
                               metų sulaukus.
                               Kas be manęs kiemely sėdės ir glostys vilnijančią žolę,
                               kas prikimš pypkę tabokos ir pridegs vasarą.
                               Kas kiemelį paguos...
                               Kieme, kur sėdėjo senukas... Ar prisimena žolė
                               įamžintus jo pėdsakus?
                               Ar prisimena pypkė taboką ir jos dūmą, spaudžiantį
                               ašaras, kai varguos krūtinė buvo pilna mišparų ir
                               šimtmečio.
                               Kieme, kur sėdėjo senukas, nebėr jau kiemo nei senio,
                               rūkančio kvapnią taboką.

                               ***
                               Jei būtum žemėje žole, medžiu ar debesiu,
                               tada gal pasakyčiau, kuo ir man esi.
                               Tada gal pasakyčiau - kas ant mano dangaus,
                               tas ir mano žemėje tebūna.

                               ***
                               Būk su manim.
                               Ranką lyg tiltą ištiesk.
                               Upę prie lūpų priglausk,
                               kad nenuplauktų širdis nuo širdies,
                               duok šilumos žodžiams,
                               kad tyla neužlietų ugnies.

                               ***
                               Čia - aš nieko neturiu. Viskas, kas manyje yra, ne
                               man.
                               Čia - trys mano namai ir vienos durys, į neišblėstantį
                               užmiršimą,
                               Čia - pasiilgęs tavęs, realios ir aprėpiamos, rašau
                               laišką tau negyvųjų adresu.

                               ***
                               Kažkas pasakė tavo vardą žiedo pumpure.
                               Kažkas - nežinia jau kas, paguodė mus
                               Sugrįžtu - ir per daug man gera, kad kaltinčiau
                               likimą. Ir per daug man liūdna, kad skelbčiau
                               prisikėlimą.

                               ***
                               Lyginausi su tavo šešėliu, saulei tekant ir leidžiantis.
                               Ir nustebdavau, ir rėkdavau.
                               Koks didelis ir mažas pasaulis ir tavo šypsnys buvo
                               tada - tai tavo akim verkdavau.
                               Bet išėjau iš tų namų bedalio likimo.
                               Ir kiekvienas akmuo krito smūgiu į sprandą.
                               Ir kievienas smūgis tylėjo kaktoj, kaip akmuo šalia
                               kelio. Ir kiekvienas kelias kryžkelėj man strigo gerklėj.

                               ***
                               Lyg svečias - einu pro svetimas duris, lyg svečias
                               puolu į voratinklių keturkampę vienatvę.
                               O kas yra namai? Tos keturios sienos, - tie
                               negailestingi laikrodžiai, kurių laikas jau išmušė
                               dešimtą valandą.
                               Ir vėl kievieną dieną aš pareinu lyg į namus, aš - lyg
                               sau nepažįstamas vėl pareinu lyg nežinodamas ko.

                               Tarp durų ir dulkių
                               Būdavo - pareinam namo... O namai - slenkstis
                               užaugęs žole. O žolė - namuose tarp durų ir dulkių.
                               Būdavo - atidarydavom langus... O langai - stiklas
                               išdaužytas akyse, O akys - lange tarp aistros ir
                               išnykimo.
                               Būdavo - sėsdavom pietauti... O pietūs - nenuvalytas
                               stalas, pilnas dulkių. O dulkės - alkis, pilnas
                               vakarykštės dienos trupinių.
                               Būdavo - dainuodavom sau į akis... O akys -
                               nenušluostytos ašaros. O ašaros - klaidos tarp raudos
                               ir atleidimo.
                               Būdavo - pareinam namo... O namai - prakiurus
                               pastogė. O pastogė - Žemė, į kurią jau nieks neateis.

                               Meilė - šešėlis
                               Tavo akyse - aš mačiau rasotą langą.
                               Tavo rankose - žiūrėjo svetimi žvilgsniai
                               man į rankas mano akių šviesoj.
                               Pritemdavo tavo akys. Mūsų akyse nustodavo mušti
                               laikrodžiai. Nakties vidury - pabūgom lyg paukščiai,
                               išsigandę vos gimusio jausmo.
                               Ką aš turiu padaryti savo rankom - klausi pati savęs -
                               jei tavo akių šešėliai, mano širdies vidurys.
                               Ką aš turiu padaryti savo akim - klausiu savęs lyg
                               šešėlio - jei tavo širdis manyje - tavyje mano akys.
                               Ir ieškojai manęs, taip kaip ieškojau tavęs, kaip
                               vasaros, kuri praeina.

                               Širdis rudenį vieną
                               Mylėjau tave. Lydėjau - Į draugystę - lyg į meilę.
                               Dabar viena širdis. Širdis - tas juodas kambarys,
                               kuriame tavęs ilgiuos, /ar vienas?/
                               Ruduo - ar vienas? Ar vienas /Tarp dviejų
                               pabučiavimų/ purvynas,
                               ir basos kojos paliktos rasoj anapus lapų.
                               Širdis rudenį vieną... Ar vienas braidau purvyną
                               rudenį, ar viena pravirkus širdis, anapus lapų - trijų
                               pabučiavimų - ar vieno?

                               ***
                               Taip šalta - man toli nuo tavęs,
                               nuo tavo ilgesio, niūraus ir šalto.
                               Taip toli - man toli nuo tavęs
                               toli į tolį, toli - namuose į namus.
                               Kaip šalta - man ir kaip toli,
                               Kaip šalta - man ir kaip toli -
                               Visada, kai prisimenu tave,
                               kuria niekada nebūsi.

                               ***
                               Palydėjęs ją iki laiptų, palikau save - anapus
                               slenksčio.
                               Pro rakto skylę, pro užtrenktas duris mačiau save
                               be galo vienišą, užrakintą, paliktą kitiems.
                               Palikau save - anapus visko ir suku atgal /kur kelio
                               nebėra/ krisdamas į užmarštį, medinę ir alkaną.

                               ***
                               Šitaip beprotiškai laukiu tavęs nesulauktos
                               Bet -
                               Net sapnuose ateini, nusigręžus nuo gyvenimo,
                               Kad sapnai grąžintų man tikrovę.

                               Langas
                               Sakydamas - niekad, aš ateidavau pas tave nakties
                               prieaušry vis paskutinį kartą.
                               Tavo langas nuliūdęs vis žiūrėjo į ten, kur už ežero
                               leidosi saulė ir niekados - niekados nematė manęs, nei
                               ateinančio nei išeinančio
                               Ir noriu. Ir nežinau, kaip ateiti į tavo namus ir
                               nepasibelsti į šaltą tavo abejingumą.

                               Rezoliucija
                               Atsipjauti pusę amžiaus iš neparašyto istorijos
                               vadovėlio, ieškoti tiesos laiko archyvuose
                               Raudoti tremtinių, važiuojančių sužvėrėjusiais
                               traukiniais į paskutinę dvidešimto amžiaus stotį.

                               ***
                               Taip medžiui
                               taip dangui meldžiuosi,
                               taip laukiu tavęs
                               lyg laukčiau amžinybės
                               visada amžinas,
                               visada nesantis.

                               ***
                               Praeinam pro gyvenimą
                               lyg pro beviltišką sapną
                               su aklai atvertom akim
                               su visais vienatvės atspalviais

                               ***
                               Čia niekados aš tavęs nepakeisiu
                               į nieką,
                               eilėrašti, kuris kvepi
                               žeme ir javu,
                              čia nešu žolėj sodrumą,
                               čia dalgį lyg saulę imu.

                               ***
                               Nesantis -
                               toli už dvidešimt horizontų
                               Kenčia laikas
                               apkaltintas buvimu.

                               ***
                               Nusavintas gyvenimas
                               nepakelia žemės po kojom.
                               Rugiai grobia saulę
                               naktim.
                               Su nebūtim žaidžia kaimas, išrautas iš savo vaikystės.
                               Dvelkia praeitim archeologų
                               atkastas pabučiavimas.

                               Naktis
                               Ugnis įšaldina naktį, kraujas sukepina atmintį
                               - jei klumpa tauta, keliasi jos poetas.
                               Jei - aušra žaidžia nebūtį, naktis žodžiams užspaudžia
                              vokus.
                               Kaip liūdesį kaip džiaugsmą pasverti - svarstyklės
                               krenta į šulnį be dugno, be noro gyventi.
                               Saldus iki skausmo iki netekties viską užgožia vakaro
                               veidas nuo ašaros lig nakties.
                               Žodžiai neturi miegoti, žodžiai neturi būti migloti -
                               jei klumpa tauta, keliasi jos poetas.

                               ***
                               Su medžiu, dangum, su draugu
                               ateinu į šermukšnio laiką.
                               Iliuzijos laiške laukiu užantspauduotos tikrovės.
                               Tikrovėje skaitau negimusio sūnaus laišką.
                               Kaip šalta
                               šalia nuvytusios meilės.

                               ***
                               Jei medžiai nerūpestingai
                               mėto geltonus lapus, panašius į saulę,
                               jei dūlėti krenta lapai
                               į dulkes pavirsti,
                               kaip mes, kurie dar neišmokom
                               kristi nei dūlėti, sutiksim rudenį širdy.

                               ***
                               Toli nuo tavęs, nuo manęs,
                               toli nuo visko,
                               pasiklydę tarp noro paliesti,
                               tarp noro atstumti,
                               dar šildomės užšalusiais pabučiavimais,
                               dar bandom atgaivinti laiką
                               tarp manęs, tarp tavęs,
                               tarp visko.

                               ***
                               Degu pavarytas saulės, nepakeliu tavo alsavimo, veltui
                               spaudžiu į žodžius ašaras.
                               Vystu tavo akyse, tavo žemėje.
                               Vaikščioju sapne, pjaunu išbraidžiotus rugius.

                               ***
                               Nupjauk mane nuo žemės, nuo laukų
                               kaip pjovė dalgis dobilą it ašarą
                               prie Nemuno krantų, prie žemės vienišos,
                               kai daiktas prie daikto kieto kaip uola paversk šienu,
                               paversk žodžiu, priglausk mane, kaip vienžolį, kaip
                               dzūką Maironio Lietuva!

                               ***
                               Čia turiu gelžbetonines ašaras trapiems
                               beviltiškai.
                               Čia turiu gabalėlį žodžio paliktiems
                               beviltiškai.
                               Čia turiu laiko pavėsį užšalusiems
                               beviltiškai.
                               Čia turiu saulę, kvepiančią rugiais nuvytusiems
                               beviltiškai.
                               Čia turiu kryžkeles širdžių beviltiškas
                               beviltiškai.

                               ***
                               Aš žolė.
                               Man trūksta tavęs, kaip vandens.
                               Žinau,
                               kad ilgesiu pagelto dienos,
                               bet nežinau, kad nuvyto.
                               Bet nežinau,
                               kad nėra tavęs laukuos,
                               kad trapi, kaip meilė pražydėjai.

                               ***
                               Čia - nuo to laiko, kai mano kambaryje apsigyveno
                               vienatvė, pradėjau jo neapkęsti.
                               Čia - sapnavau svetimus sapnus, priblokštus
                               eilėraščius, laukiau ateities prisikėlimo.
                               Čia - buvo laimės maždaug tiek, kiek telpa laimės į
                               vieną kubinį gyvenimą.
                               Čia - išbluko pirmi džiaugsmai, išskrido paskutiniai
                               čiurlioniški paukščiai.
                               Čia - buvau tiek laiko, tiek daug, kad būčiau, tiek
                               mažai, kad praeičiau.
                               Čia - nuo to laiko, kai mano kambaryje apsigyveno
                               vienatvė, neieškokit manęs.

                               ***
                               Pro horizonto plyšį sunkiasi diena.
                               Lūpose - saulės palietimas, žemės bučinys.
                               Bet jei kas ir išvys tave iš lūpų, iš pabučiavimų meilės
                               pirmutinės, jei lieps pasidalinti kartu su padalinimu
                               tėvynės.

                               ***
                               Dar pabundam negyvais kamuoliais mėtomi ir
                               pamesti, atvirom burnom, išalkę, dar nejaučiame
                               laiko.
                               Dar pabundam negyvi juodais griaučiais.
                               Dar pabundam trisdešimt metų po karo.

                               ***
                               Šitiek laiko slepiuos nuo savęs lyg nuo luošo.
                               Šitiek laiko einu su nebyle per seniai nesančius tiltus.
                               Šitiek laiko kenčiu be kaltės, ištremtas iš meilės.
                               Šitiek laiko grįžtu namo keliu, vedančiu į niekur.

                               ***
                               Neprigyja svetimoj žemėj
                               persodinti sapnai,
                               sapnuose - tėviškės medžiai,
                               medžiuose - užmarštis,
                               užmarštyje - laikas.
                               Laikas triuškina viltis.
                               Lietuvą
                               su Anglijos žeme,
                               su Anglijos dangum.

                               ***
                               O kai atskyriau aš tave ir tavo laiškus, mus rudeniu
                               vaišino lietus, ant stalo snigo snaigės.
                               Parblokštas ėjau namo per ežerą, per gruodą.
                               Pašieptas ežero dugno, išniekintas atodrėkio, ledu ėjau
                               namo pavasarį.

                               ***
                               Pirmoj sutiktoj rugiagėlėj
                               radau tavo mėlyną šypseną.
                               Pirmoj sutiktoj žolėj
                               ieškojau tavo grakštaus juoko.
                               Išvaikščiojau aš tarp krantų
                               visus tavo žingsnius.
                               Aš - graudus tylėjimas.
                               Tu - tyla prie žodžių upės.
                               Aplink - tik tiltai, tiltai, tiltai.
                               Čia - netekau savęs.
                               Čia - ieškojau.
                               Pirmoj sutiktoj rugiagėlėj
                               radau tavo mėlyną šypseną.

                               ***
                               Kambary, pakvipusiam vašku
                               Susėdom mes abu -
                               aš ir žvakė.
                               Kiek laiko laukėm savęs,
                               lyg stebuklo,
                               tiek laiko tekėjo ir leidosi žodžiai.
                               Lydinys ašarų ir vaško
                               krito ant krūtinės, ant rankų, ant širdies,
                               ant seniai jau sunešioto laiko.

                               ***
                               Nakties vidury pabundu -
                               apsimetu rugiu,
                               medžiu,
                               piktžole,
                               žagre,
                               arimu...
                               Maldauju -
                               Nesėk many...
                               kalneliuosna,
                               smėlynuosna
                               kad neliktau be meilės
                               be tavęs
                               ŽEME

                               ***
                               Pavasarį
                               rugiai
                               skaudžiai man primena tavo pabučiavimą.
                               Vasarą
                               žiedadulkės
                               javais pripildo tavo nebuvimą.
                               Rudenį
                               pjūtis
                               šaltai nupjauna tavo rankų šilumą.
                               Žiemą
                               atmintis
                               amžinai kartoja nebūties pasikartojimą.

                               ***
                               Jei turėčiau daugiau brolių,
                               jei turėčiau daugiau seserų,
                               man ne taip labai reiktų gyventi
                               bet - turiu tik vieną brolį - gyvenimą,
                               vieną seserį - mirtį,
                               šypseną nuvytusio dobilo,
                               dievobaimingus rugius,
                               praverktus dvidešimt šešis pavasarius.