Beznazwy1

Sigitas Birgelis
Holograma
Punsko Aušros" leidykla 2004
ISBN 83_87604_87_9
© Sigitas Birgelis _ eilėraščiai
© Vaida Juozapaitytė _ dailininkė
Sigito Birgelio Hologramos" eilėraščiai _ geri eilėraščiai iš gero vyno", iš poezijos vyno, pakankamai nuo jo apgirtę, kad būtų drįstantys, kad būtų _ skverbtys. Metaforos tad akivaizdžios it žaibai, sublyksintys moters, jūros, gyvybės, tikėjimo slapčių miglynuose, kur mūsų laikas _ juslios ir aitrios mišios, laikomos gyvenimui mirus", išmirus iš tėvo namų", širdy nepakeičiamų. Ir tyrlaukiais gyvenimui į tuos namus sugrįžtant. Sugrįžtant žmoniškon, žemiškon tėvynėn, kur poetui taip smagu patikliai kliautis nežabota kalbėjimo laisve. Tikintis, aišku, susikalbėsiant ir iš pusės žodžio. Duokdie tad mums, skaitytojams, tokios skvarbos ir pajėgumo sieti.
Vladas Braziūnas

Lūpose be bučinių

***
kas vakarą saulėje
vaikščioju krantu, tavo kūnu
debesyse renku gintarą
iš mano į tavo gyvenimą
tavo krūtų reljefas
lyg lūpų ugnikalnis
lauks paskutinės
mano gyvenimo dienos

***
vėjas aršus, sklidinas, retas
paryčiais tamsėjančio dangaus
nesuprantu, nemoku hieroglifų
bet tu sekundės blyksniu pražilsti
nėra žodžių palesintų
patręštų žemės mėšlu
mirusiųjų prašnekintų
nėra sutuoktuvių žiedų

***
bėgu į ją
kaip į pasimatymą
atvirkšti toliai, sapnai
vos girdžiu jos balsą
jūron veržiasi akmenys
atbulom rankom
atbula širdimi
debesys išmeta gintarą

***
pasakyk, kas esi
kokios spalvos tavo naktys
kokio skonio bučinys
_ _ _
krenta lapai, sapnai
lenkiu tave kaip taurę
uostau kaip žiedadulkę

***
Raudų mūša
Bangų atšvaitai
Bučinių pasimatymai
Už vandenynų
Tikėjimu ateik
Sprogimu išnyk
Gelmių klausome
Alsavimą šlovinam

***
apsinuodijom
gyvenimu
aukštyn kojomis
be vaistažolių
tylėjom rėkdami
sielos peludėje
skirtingiems bučiniams
lūpos žadėjo pabučiavimą

***
krūtys
lyg du žirgai
šuoliuoja suknelėje
tarp skruostų
siūbuoja
atneša smėlio dienų
ilgesio antplūdžių
vilties atoslūgių

***
ne tavęs _
tavo bučinių geidžiu
nedainuoju giesmės
iš giesmių
lūpos
negimdo vaikų
neapvaisina vaikystėje
neužaugintų tėvų

***
nuoga anksti keliasi jūra
nervingai siūbuoja krūtim
gintaras dar ne kartą išplauks
bet tau gyvenimas baigiasi
po mirties išnyra
smegenys
smėlio kopose
pastoja

***
Molėtuose po nakties
tarp rakandų
girtų moterų
nusirengusių po nakties
moterys sugeba išstumti
saulės blyksnius
laikrodžių dažnius
nekaltai kvepėti naktim

***
valandos, kupinos susitikimų
susitikimai, pilni valandų
pieniškų bučinių
dangaus vaivorykščių
pavargus nuo bangų
nuo laikinumo
gyva, mirusi
amžinybė

***
saulės zuikučiai
įkandę šešėlius
išryškina šviesą
jautrumą nejautrų
moterys išrengtos
apvaisintos tikėjimu
glamonėm išderintos
valandom vienišos

***
gatvėse
neplauna rankų
nemoka mokesčių
nesapnuoja
dulkių
nepažįsta moterų
neišmeta
sutuoktuvių
žiedų

***
Dangaus žvaigždėse
Grįžulo Ratai
Neapčiuopiami pirštų
Lūpose be bučinių
Žmogaus sieloje
Indeksuotas kūnas
Mėnulio valtyje
Praskiestos žvaigždės

***
šuoliuoja krantas į jūrą
ant žuvėdros sparnų
glaudžiasi bangos
baltas žirgas
lyg pieno puta
Nidoje
plaukia
užmiega
valtis

***
kam tiek mergų
praaušintų
pražiotų
susitikimų
neapvaisintų
vainikų
neatsivėrusių
išderintų
nepraustų

***
Jūra žuvėdroje skrieja
Bangos kyla aukštyn
Sparnai siekia krantą
Jūra kinko laivą
Žirgą
Į mano bures
Apsiniaukė padangė
Įsiaudrino moterys

***
moterys
lauks
amžinos
nesančios prabangos
sumirgės
žuvis
nelauks šlykščių
saulės palydų

***
saulė
bangų alsavimą
pjauna
diena
šviesos amžinybėje
skęsta
moterys
ozono skylėj
dingsta

***
sapnai nusavinti
kadrai išbaltinti
jausmais prideginti
popieriaus laiškai
atšipę
širdim pavargę
sutemoj
ateina
per kiekvieną vaikaitį

***
Tavimi šilta mano vasara.
Deja, tu nesupranti
žodžių nei
nakties dūsavimų.
Pavargę žolynai,
išėjimai į laukus,
kur nuo vakar
pėdinu tuščią gerumą.
Prisiminimai tie!
Šunystės!
Šimtai bjaurasčių...
Ant karališko sosto!

***
moters kūnu prisidengusios kantatos
fugos ir tos, be kūno, liežuvio, be garso
išmestos sėklos iš pienių, iš vėjarūgščių
kaip laukimas tavęs senbernio vienkiemyje
aš tave šaukiu tartum tylėtų ugnikalnis
šaukiu tarsi kantatos tylėtų
tarsi tylėtų tie, kurie tyli
kai skauda, neskauda, kažkur po širdim
tu esi mano sieloje kūnas ir vynas
mano gyslose, kur nebuvai sugulove
kai palovėje deimantinėj šviesoj
liuteronų bažnyčioj atsilaužėme žodžio
tu buvai ilgesinga diena _
palaidota nebylio prakaito
ugnis spragoje, kai ugnyje užrausta tamsa
paversta žūtbūtine neteisybe

***
Kramtau Tave, nekaltai prakąstą,
Išsigandusią blaivios netekties.
Prašau Tavo kūno pakartoto,
Pradėto smėly ant peties.
Sudžiovinti mūsų dienų džiuvėsiai,
Rankų, juslių, glamonėtų.
Laukai rugiuose, laukuose antigrikiai,
Varpose duona netikinčių javų.
Kiekvienoje nišoje būna tarpeklis.
Kiekvienoje moteryje _ juslus jaudulys.
Krūtų, viršūnių, spenelių antgamtinių,
Ištryškusių naujuoju K2.
Mano lūpos sudrėkintos Tavo bučinių,
Ieškojimų, skverbimųsi į kūno terpę.
Save Tavyje prarandu.
Perduodu naują gyvenimą.

***
Plūduriuojančios nakties liaukos
Užsimerkia pienių vainiku.
Išnyksta sunkūs alebastrai,
Žvakidžių minorai ir lūkesčiai.
Šviesa skleidžia tamsoj šviesą,
žiedų pumpurai audžia lapus,
glamonėja žvaigždžių spenelius,
priiminėja dangaus kūnus.
Naktys kvėpuoja žvaigždžių lietumi.
Nuogos alsuoja baltveidės.
Prastos, labai prastos užeigos,
Nesipraususios kaimo mergaitės.
Naktys nuleistos, pakeistos.
Viskas buvo, dar bus.
Nukirsdintos liepos,
Išvagota arimuose žemė.

Nuskausminti lašai

***
Izaoko širdim nusišiepęs
dulkinas eilėraščiūkšti
kur keliasi sapnai _ glaudžiasi žvaigždės
yra eilėraštis, yra pradžia
išplovos nevėluoja, nemiršta
nėra aimanų, bioritmų
algoritmų
kantatų, dienų

***
eilėraščius
gera rašyti
kad ir
ministro kabinete
nesusipurvinsi batų
jei ateis
nešvarios
mintys

***
nieks nedraudžia
nuspardyti dieną
nuspardyti naktį
apkloti pabučiavimą
jei iš dangaus
nenukris bučinių
daugiau tau
nerašysiu eilėraščių

***
geri
eilėraščiai
iš gero vyno
alkoholikai
patys rašo
patys skaito
palaiko
savo kartos
laiką

***
žmogus praranda save
nerasdamas Jo
už tamsos spindulių
sunaikintų
jonynų
palmyrų
raštų
be mėnulio
raidžių

***
už bevardžio vitražo
kur eilėraščiai yra niekas
o visa kita __
tik tam, kad užmuštų laiką
Jis pasirinko kitą ganytoją
ir kitas aveles
nebandau prieštarauti
bandau juoktis

***
paskutinėje
meilėje
sužadėtas žodis
nepastoja
naktimi
neužkloja
po plunksna
muistosi leisgyvis
eilėraščiūkštis

***
socialiai remtinos eilės
būties arkos
žodžiai
alaus daryklose
girtuokliai
nepareinantys, žmoniški

***
baigi nepradėjęs
tašką
padėjęs
ant venos
įkvėpimas
atseit
neturi ateit
neateina
nebūtina
rašyti eilių
sodinti bulvių
žiūrėti pro langą

***
sėdėdami Gintaro viešbutyje
akimis paėmę Vilnių ant delno
negalim nieko daryti _
šiandien negalim rašyti eilių
prie geležinio vilko laukiam
svečio garbaus (ne Gedimino)
automobilių aikštelėmis nusėtas
nedrąsus šaltas pavasaris
poezijos lyg ir nėra
nuo vakar pagiriojasi stalas
aš ir Marčėnas
nakties žvaigždėse

***
Laiko ženklai
atsainūs, abejingi.
Laikas seniai
nelaikomas, pavojingas.
Žodžių triukšmas,
Įrimo liežuvis.
Viskas lieka,
gyvenimui mirus.

***
poezijos nėra
(ne čia)
griaučiai skiemenų
kam tiek daug
nereikalingų
nenaudingų poetų
įstojusių
į
LRS-ą

***
šalimais nykstančio miesto
kažkas ilgina vis ilgėjantį
mano šešėlį
sekundės kvadratą
laikiną saulės
mėnulio kaitą
kitoje eilutėje
be žodžio
nulūžęs pieštukas

***
ŽODŽIAI suliesėjimui
ant liesų kojų
ŽODŽIAI
apgirtę nuo eilių
ŽODŽIAI skubėjimui
kol grįš TAVE vesti
žadėjęs
žodžių kūrėjas
atpirkęs nuo klaidų
ŽODŽIAI nuskausminti
nuodais
amžinybės girtuoklių

***
kažkas nusirengia
prieš poetą _
padrąsina
užrašo ateinančius
į metrikacijos skyrių
žodžius
veda, teka, gimdo
skiriasi
užrašo milijoną netekčių

***
vasarą, kurią baigėsi
mano vaikystė
rašiau knygą
rytas naktį
aitrino
žodžiais degino
vasara
neatėjusi
baigėsi
na
ir
kas

***
XX amžiaus lašai
Paryčiais trankos
Medininkai, Paneriai
Susikibę už parankių
Nuo ryto
Lynos ir lis
Iš žodžio
Tremty sudaryto
Pakelėj
Tamsiaplaukė palaukė
Nakties paraštėj
Rytas nelaukia

Nes viskas laikina

***
laikas nuima rudenį
nuo metų kupros
juslios prarastos dienos
išmestos į kalendorių
kertės saulėje
lyg motinoje
gyvenu, vaikščioju
po apnykusius laukus

***
supasi
atgal
durų
girgždesys
apvalus
gabalas rasos
laikinai
amžinas
gyvenimas
pievoje
pratęsta
moterystė

***
negimusių tėvų
vaikai
gyvenimu
sveikina mirtį
pirmosios meilės
sėkla
kūdikiuose
gramdo tėvų gemalą

***
fleitos, kanonai, kantatos
miniatiūros, faktūros, žirgai
svarstyklės sveria daugiau
nei gali pasverti
atidengia save
dienom, savaitėm apauga
vaizdajuosčių nuotraukom
iš tėvo namų

***
Graudulingi varpai
(Metalinėj šerdy)
Laiko
Akimirkoj
Šventraščio raktas
(Ant popieriaus lapo)
Tarp lygumų prasimuša
Raudonuoju vynu

***
rytas įžūliai knarkia
išmestas iš miego
sudvasintų lovų
vitražo spalvų
nudienoja naktys
dienos nušuoliuoja
viskas byra
išnyksta kaip sapnas

***
rengiasi nuogas
saulės vidurys
užrūstintas rūkas
tirštas spindulys
smagus pakaruoklis
virvė šauni!
pasikorusi
ant žemės traukos!

***
žinau _ tu amžinas
nes viskas laikina
krislelis, našlaitė
lašelis rasos
aš
tu
gyvenimas
pasaulis

***
Rytas nusičiaudėjo
Atsikėlęs anksti
Baltų debesų plunksnose
Žara žaidė naktimi
Kaip kortomis
Gimstantis vaikas
Dievas sugalvojo kompiuterį
Sugedusį televizorių
Išjungtą telefoną

***
trumpos dienos
trumpas
vieškelis namo
bėgimas nuo vaikų
sugrįžimas
valandų valandom
aušra
miegančio
snaudžiančio saulėlydžio

***
Nuo Gedimino bokšto
Veržiasi vaizdas
Vaikystėn.
Sekundės greičiu,
Tylos žingsniu,
Einu, atgailauju.
Atgulusieji, prisikėlusieji, _
Jie visi
Mano broliai.
Gyvenę, mirę,
Užrašę
Milijoną adresų.

***
Tegul saulėje ilsisi
tavo šviesa
prie vieškelio.
Tėvynės šauksmas,
sarkastiškas rūkas,
lai tęsiasi.
Gintarėli mano, pasėtas
tarp Nemuno
lygumų.

***
noksta
pavasario rytas
temsta
norisi miego
vizgina
uodegą laikas
prisisiurbia
saulėlydžio palaikų

***
augina
vilkiko skeletą
laikina
vairuotojo mirtis
tyrlaukiais
šalia kelio
Lietuvon keliauja
gyvenimas

***
šiandien nėra pelenų
žibalinės lempos
amžių, atskeltų
akimirkų
keliaujanti
kaimo keleliu
linksniuoja
vaikystė

***
kuo daugiau, tuo mažiau
tyliąją naktį giedančių
išbarstytų žvaigždžių
prasižiojusių
laikas lesina
paukštį-binoklį
žvilgsniuose
išnyksta akys

***
saulė laiptuose
Subačiaus gatvėje
smėlio stoty
vilioja spindulį
vakar palaidojo Vainą
Anykščiuose prie "Barono"
hipiai apsirengę žodžiais
iš laikinai okupuotos Lietuvos

***
atlyžta
širdys
nuo dienos spindulių
vartuose saulė
rankose
akmuo
paskutinis
į tave
mesiu saulėlydį

***
tradicijos
kupinos
klaikios
menų
aureolės
sklidinos
amžių
verpetuose
genamos
uždėtos
kaip našta
ant pečių

***
piligrimų diena
šventkelionių naktis
šiokiadienio žodžiai
sekmadienio maldos
moterų viltis
vyrų netikėjimas

***
apie apipjaustytuosius
gerai arba nieko
laikas kalba ugnies liežuviu
pateptųjų užuominomis
gimdyvės lūpose
gimsta
ilgiausias gyvenimas
m i r t i s

***
šmėstelėjo žmogaus holograma
gemalas išsiurbtas iš žmogaus
kaip gerai, kad anksčiau niekada
žemėje neatsirado gyvybė...
genai išimti
suklonuoti gyvenimai
sumainyti
kaip sutuoktuvių žiedai

Žmoniška tėvynė

***
Fenikija pelenuose! Nemirtinga
Mirties lūpose!
Niekieno neapklausta?!
Virš sekundės tarpsnio,
Uždaryta mediniame karste,
Penkių žvaigždučių viešbutyje?!
Klausk!
Malda tavęs ieško! Kaip
Griaustinis žaibo, kelrodis _ kelio.
Tuščias tuštybių liežuvis.
Teologinis nejaudulys.
Varpą keliantis grūdų taikinys.
Nesakyk! Gal išgirs
Savo žmonos vyro buvimą,
Taukų išmaltą po nakties.
(Napoleonui atėjus, pastodavo,
Bėgdavo Šilainėn ežerų verpstės.)
Iki antrinės krūtų bangos
Apjuosdavo jos išnyrančius dvarus.
Išnaktų viltis, užmačių netektis.
Pradėk! Jau viskas!

***
Tarp dviejų kopuliuojančių
dangaus šviesulių _
Vilniaus ir Varšuvos.
Oderis neteka į Nemuną.
Prigludę svetimai artimi,
prasmingi niūriai.
Laikrodžiai taip arti,
tik kažkam reikia
pakišti degtuką.

***
Pievos drugelis skraido
Vaikystės takeliu
Nusispjovęs
Palikęs žemę
Grąžina laiką
Amžinybei

***
Neturėjimu prarandu!
Nežinojimu ieškau!
Persodinu lietų!
Pražiodinu žolę!

Tyloje vengiu tylos,
vaiko sielos variklio.
Ieškojimu savęs ieškau,
nukarusio ant snarglio.

Kiton būtin!
Kiton neviltin!
Rūtų darželin,
sumindžiotan varnalėšų.

***
atnešiu tau geresnių dienų
pro langą veržiasi
vaizdas vaikystėn
pro katedrą, bokštus, vienatvę
drauge mano
vienatinis _
kuris esi nuo dienų
gebančių eiti į šviesą
palengvėja
lengvai prieš vėją
pro atviro
elektroninio laiško duris

Madona su kūdikiu
Aitrina naktį medžių aikštėje
Nukryžiuotojo lūpos.
Aušros vartuose tekanti aušra,
70 bilijardų vaikaičių Madona.
Sveika, tekanti Marija,
Medžiugorija, Liuvras, Šiluva.
Sveika, pasveikinta, nudienojusi
Po Sūnaus kojomis Šviesa.

***
Aušros vartuose
Vaikštinėja gatvės
Sunerimusios
Be tikėjimo
Sutinka būti
Korinto dukrom
Tarp neapsisprendusių
Šaukti
Aušros vartuose
Vaikštinėja kūnai
Be rūpesčių
Atėję iš gatvių

***
Dangus yra _
Kiekvienoje smėlio kopoje
Daugybė kartų.
Vanduo yra _
Glaudžia smilkinį banga,
Nuvilnijusi į Nemuną.
Ugnis yra _
Žarijom sudegusių sodybų,
Močiutės žvakėje.
Žemė yra _
Rūpintojėlių nepaliesta Marija,
Motinos ikonoje.

***
Pasaulyje, kuriame nėra
Klystkelių, kelių.
Nėra net, ko nėra,
Kas baigiasi, prasideda.
Juodbruvos akimirkos,
Vaizdu grublėtos,
Ir žvakių vaškas
Laukuose.
Laukuose seniai nėra
Ataugusių laiškų,
Elektroninių,
Užartų, užakėtų...

***
Kas apmokys mirusiuosius
Keliu trumpiausiu
Dangun kastis?
Karstą kokiom
Vinim kalti?
Žemėje po dangum
Irimą pradėti?
Po kiek metų
Dangų pasiekti?
Bedarbių gretas
Papildyti...

***
Kur, kurioje gatvėje,
Kurioje asloje
Gyveno Abraomo
Tėvo sūnus?
Kur šiandien
Ilgesingai dejuoja
Dykumos aitra _
Vakar alsavo vakaras.

***
Priešpriešos
Lytinės santuokos
Gyvybės priežastys
Naujagimių rankos
Įsčiomis atgal
Gyvenimui leidus
Stulos, lašiniai
Skerdžiamos kiaulės
Žviegimas
Reklama
Be tabu
Su LNK

***
šermenų
šermukšnis
lyjantys
rudeniu
nekalti
du
išprievartauti
kūnai
kūnai ateinantys, klausiantys
nenuogi, nepanašūs, neatlaidūs
be rankų
naktį apglėbę
keistais drabužiais
lyg chameleonai

***
100 kartų nekaltai pradėtas
be nuodėmės
bjaurastis nepateisina net gyvasties
vėjadulkių, tų, kur tavo klystkely
bamba, kuri suteikia gyvybę
lydėdama į toloką mirtį
mirštame nuogi nudvasinti
nuo kūno, kaip išlukštenti saldainiai
sugrįžtame pasiilgę biodinaminės širdies
neturės skruzdės tylėjimo, tylintis
antimaterinis šauksmas, gyvybė, tegul ji
nereikalauja gyvenimo, atsikračiusi
širdies geluonies

Suvalkų sutartis
dar viena ne viena neteisybė
į eilėraščio formą pakliuvusi
memorialinė, ne aukštyn kojomis
ne vietoj taško, įkalta ne pabaigoj
dar viena lenta nememorialinė
neprimenanti nieko, nesulaužyta
ne iš šio pasaulio, ne iš Suvalkų
ne dvidešimtaisiais, ne niekad

***
Aukoja save
žviegianti kiaulė.
Ištempta iš tvarto,
užnerta ant snukio,
be pusryčių, kaulėta.
Dešros, nugarinės
grąžina atgal
tėvo veidą,
palinkusį prie šerių.
Ant šiaudų, kepurėje,
kiaulėje išaukštintas,
atsistoja tarp naujagimių.

***
atlyžta naktys
šviesos greičiu
amžių akimirkoj
diena tęsiasi
skylėti
žodžiai
dantyse
lūpos
lesina laiką
motinos rožyne

***
rugiuose
tarp laukų
ant pranašų kalno
patepto arimu
keliu, kuris ožiuojasi
kelrodžiai rodo liežuvį _
akys kažkur
kur keliauja pasaulis
amžinas
trumpas
kaip žemė
motinos įsčiose

***
ant popieriaus lapo
gyvenimas
po mirties
viskas praeis
net šunystės
pro šuns būdą
labiausiai
jaučiame tai
kas neskauda

***
gatvėje
nemylėtas
šuns
žodis
radioaktyvus
ligotas
bepročių
žinojimas

***
Pavakary grįžta gatvės,
Laimingos neonų šviesoj.
Vakarieniauja kiemai,
Kavinių valgyklos.
Medinės kėdės
Aitrina medžius.
Berželi nuo kalvų,
Įamžink beržinį kryžių!

***
Mirtis neigia gyvenimą,
sutepa ir išpildo...
Ji neprivalo būti
žemėje palaidota,
vandenyje nuskandinta,
ugnyje išniekinta...
Tylos bokštuose atšlaitų grifai
gyvus laidoja mirusiems...
Šeši Negyvosios jūros ritiniai,
esėjų Senojo Testamento raštai...
Šviesa neprivalo priešintis tamsai,
vienatvė _ blogiui...

***
mašinos nutyla ir triukšmas atlyžta
dienos veidas
paliegęs gatve
atlyžta medžiai
medžių paukščiai prabyla
penkiasdešimt mylių atstu
nuo čia iki kiekvieno
automobilio rato
pakeitusio formą
gyvenimas rusena
37 Celsijais
(daugiau nei užtenka vienam negyvam)
balandis nešinas taika skrieja
nematomo taikinio link
(naikintuvo F17)

***
paryčiais
užmiega naktis
nakty diena
nudienoja
keliauja
be šviesos
dangus žvaigždėse
nepastoja
klepsidroje slenka
valandos
akimirkai
visam laikui sustoja

***
Pro atvirą langą
Pro naktį
vėjas pučia
į miško duris

Medžių viršūnėse
Žvaigždės
kelio kryžkelėje
žvaigždynai

Be žiedadulkių...
Vienišos bitės
atrajoja žiedus
medaus mėnesį

Nuo gėlės ant gėlės
Amžiaus ant amžiaus
koja ant kojos
gyvenimas kryžkelėje

***
Tada vėl nekęsiu tamsos.
Krištolinis miegas ateis,
Sąmyšy pro sapnus pakutens
Juodas baltveidės spenelis.
Naktis išaus mėnesienoj
Daug išbaltintų dienų.
Laukai prisirinks rugiagėlių.
Naktis vėl šlovins tamsą.
Į kokią bobų vasarą ves
Rūpestingos voratinklių gijos.
Lis iš rankų, susitikimų
Žingsniai nuvys.
Tada
Vėl
Nekęsiu
Tamsos.

***
išsiurbtas iš kraujo
lyg vanduo
tylos griaustinis
atsivertęs
pralėks šimtai metų
voratinkliais
paveikslais
bandymais teisintis holokaustu
atgailauja
apaštalų veidai, sudegintųjų griaučiai
per Didįjį penktadienį
gal ir jie prisikels

***
Gyvenimas neturės
Tos pačios giminės
Po mirties
Užsiūtos, atvertos žaizdos
Du metrus po žeme
Užmerktos
Žindyvės
Nevaisingoms pavydės
Išlydės
Iš širdies
Pitagoro kertėn
Pastūmės

***
Būk pasveikinta, žemiška tėvyne,
Su gandro lizdu ir žydėjimu liepų!
Jau vasara už raudonų šermukšnių
Pina lizdą erškėčių raizgynuose!
Būk pasveikinta, kraujo galia
Trim vinim dygsniuota gyvybe!
Ant skersinio pabudusi ir perverta,
Klusni iki kryžiaus mirties!
Būk, kur joks žmogus nepajėgs
Pūstis prieš Viešpatį...
Tikėjimu nuteistas,
Pakibęs ant vilties paieškų.
Būk mirtimi suartėjęs tėvynėje,
Paukščio akiduobių liaukoje...
Būk našlės pagimdytas!
Paguldytas silpnu kūdikiu!

***
Eufratas, susijungęs su Tigru
Amžinuoju bučiniu...
Žmogaus giminystėje amžinas,
Laikinai mirštantis...
Žemė piliakalnio kuproj...
Aukštumų kloniai...
Kalnas, kuriame žmogus
Stiebiasi į Jį kaip grūdas...
Septyni alebastrai.
Septyniasdešimties savaičių metai.
Septynios dangaus pagalvės.
Septynių pakylų dievystės.
Kalno nuožmus kambarys,
Beribės lygumos alkanas.
Vartais pakeltas į kitą,
Nuo klaikios lygumos suvaikėjęs.

***
Norėjau tau parodyti vienišą jaują,
Vienatvę, kalėjimą, sargybos bokštus.
Buvau vaikas, galvojau kaip vaikas.
Užaugau, pasilikau vaiko drabužius.
Blotnas _ kaip sakydavo pas mus _
Nebuvau, bet galėjau likti akimirka
Ardamas tėvų lauką. Vaikystėje
Liko tikri netikrų draugų veidai.
Norėjau tau parodyti daugiau,
Nei pats gyvenimu buvau matęs.
Tėvo ranka sodintus sodus,
Nuo vaisių nulūžusios šakos skausmą.
Dulkėtas Ožkinių keleliu pareidavo
Jonulio ir Gendrutės šešėlis.
_ Gudrutis, _ man sakydavai tąsyk,
Kai bandžiau su tavim susipažinti.
Glamonėdamas pusseserės ranką
Supratau, gyvenimas nesisuka aplink ją.
Nestovi vietoje žolės sklaida ir sraigė,
Kurioje gali kartis skilandžiai.
Buvau užmigęs popietės kaitroj,
Norėjau klausti kelio į Vaitakiemį,
Bet išniro kito pasaulio danga ir Seivų
Ežeras užsimerkė geltonų lelijų skruostu.
Stovinėdavau prie vartų tos ir anos.
Mėnuliui praverdavau naktis.
Per Velykas, per šventas
Bandžiau apvalias rašyt eiles.
Kol jaunas
Norėjau pasenti.
Šokti paskui lenkaites,
Kleviškiui duot į pakaušį...
Gaila, kad visa tai,
Kas buvo tąsyk nepasiekiama,
Nebuvo verta,
Kad nusišlapintų šuo.

Sigitas Birgelis gimė 1961 m. Punske. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo Lenkijos lietuvių mėnraščio, vėliau dvisavaitraščio "Aušra" redakcijoje bei Punsko "Aušros" leidykloje.
Išleido eilėraščių rinkinius: 1992 m. "Tarp krantų" (lietuvių ir lenkų kalbomis), 1993 m. "Tarp durų ir dulkių", 1997 m. "Eilėraščiai iš anapus Dievo", 1998 m. "Septynios dienos, septyneri metai", 1999 m. "75 eilėraščiai". 1999 m. išvertė lenkų poeto M. Czajkowskio poezijos rinkinį Jeruzalės pėdsakai". 2003 m. kartu su L. Šimkute išleido eilėraščių rinkinį Iš toli ir arti" lietuvių ir lenkų kalbomis.
S. Birgelio poezija išversta į lenkų, baltarusių, vokiečių ir anglų kalbas.
Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Kompozitorius Vytautas Juozapaitis
S. Birgelio eilėraščiams parašė kelias kompozicijas (kvartetui _ Prisikėlė Tėvynė" ir profesionaliems chorams).
S. Birgelis sudarė šias knygas: Dariaus ir Girėno paminklas Pščelnyke" _ 1993 m., Punsko ir Seinų krašto materialinė kultūra" (kartu su J. Vaina) _ 1997 m., Lietuvių kūrybos antologija" (kartu su J.S. Paransevičiumi ir I. Gasperavičiūte) _ 2000 m., Poezijos pavasaris Punsko ir Seinų krašte _ almanachas" _ 2002 m.

Sigitas Birgelis
Holograma
Eilėraščiai
"Aušros" leidykla, 2004
ISBN 83_87604_87_9
Septintoji Sigito Birgelio knyga.
Knygoje spausdinama egzistencinė poezija.
Pirmoji S. Birgelio knyga _ poezijos rinktinė lietuvių ir lenkų kalbomis
"Tarp krantų" _ pasirodė 1992 m. Punske.
Antroji _ "Tarp durų ir dulkių" _ 1993 m. Vilniuje.
Trečioji _ "Eilėraščiai iš anapus Dievo" _ 1997 m. Punske.
Ketvirtoji _ "Septynios dienos, septyneri metai" _ 1998 m. Punske.
Penktoji _ "75 eilėraščiai" _ 1999 m. Punske.
Šeštoji _ Iš toli ir arti" _ 2003 m. Punske.
Viršelio autorė
Vaida Juozapaitytė
Korektorė
Birutė Burdinaitė-Ołów
Išleido Punsko "Aušros" leidykla
Mickevičiaus 23, 16-515 Punskas
Spausdino "Aušros" leidyklos spaustuvė
http://www.sigitasb.punskas.pl
http://www.punskas.pl