Prieš maždaug 6000-8000 metų, kai pasaulio žemėlapyje nebuvo nei vokiečių, nei anglų, nei lietuvių, nei lenkų, nei daugelio kitų tautų, Dnepro baseino stepėse ar kitose Europos vietose gyveno indoeuropiečių protautė, iš  kurios vėliau atsirado beveik pusė žmonijos tautų. Pirmykštės kalbinės bendrystės laikais gentiniai dialektai suskilo į tarmes, iš kurių išsirutuliojo visos indoeuropiečių kalbos. Mūsų dienų kalbininkai pajėgia atkurti kai kuriuos indoeuropiečių prokalbės žodžius ir formas. Indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis mātēr, iš kurio kilę lietuvių motė ir moteris, sanskrito mātār, lotynų māter, graikų mātēr, latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre.

Indoeuropiečių kalbos rutuliojosi nevienodai: vienos nuo prokalbės tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos mažiau. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už kitas gyvąsias indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiau archaizmų. Galbūt lietuviai mažiau keliavo, įsikūrė  netoli savo senosios protėvynės, gyveno nuošaliau nuo kitų etninių grupių keliavimo tako. Kad lietuvių kalba archajiška, turtinga ir graži – pastebi viso pasaulio kalbininkai, todėl ji svarbi studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą ir dėstoma daugely pasaulio universitetų. Krenta į akis senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lietuviams lengva suprasti. Žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygų pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: Katras tu esi?

Tai, kad indai įsikūrė rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti pavadinimui „indoeuropiečiai”. Iki XIX a. vidurio mokslininkų manyta, kad indoeuropiečių prokalbę geriausiai išlaikęs sanskritas, todėl, pasak jų, protėvynė ieškotina Azijoje. Kalbų lyginimas parodė, kad lietuvių kalba ne mažiau archajiška, kad indoeuropiečių gyventa Europos klimato juostoje, žinota vasarą ir žiemą, vilkus, lokius, elnius, laikyta bites. Į rytus nuo Uralo nei šių žvėrių, nei bičių nebūta, tad ir protėvynė Azijoje negalėjusi būti.

Indoeuropiečių protėvynė nebuvo panaši į šių laikų žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žolė – tai būdingiausias ano meto kraštovaizdis. Pasėliams žemės mažai būta, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes, klajoti su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, kovoti dėl ganyklų, vandens telkinių, geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavusios silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Tie, kurie nenorėjo prarasti laisvės, kraustydavęsi kitur. Vieni indoeuropiečiai nukeliavo į Skandinavijos pusiasalį, kiti kūrėsi rytų ir vidurio Europoje, dar kiti apsigyveno vidurio Azijoje.

Lingvistinė paleontologija, kaip ir archeologija bei kultūros istorija, padeda atskleisti sudėtingas senovės paslaptis. Šiandien nesunku sužinoti, pvz., ar indoeuropiečiai laikė avis. Užtenka pažvelgti, ką sako kalbos faktai. Lietuviškai ir sanskritiškai šis gyvulys vadinasi avis, lotyniškai ovis, latviškai avs, rusiškai ovca, lenkiškai owca. Tai rodo, kad jie laikė avis, nes šis žodis buvęs indoeuropiečių prokalbėje. Kalbų analizė rodo, kad indoeuropiečiai laikė ir šunis, ir karves, ir ožkas, ir kiaules, ir arklius, augino miežius, kviečius, pupas, linus (tai patvirtina ir archeologija). Lietuvių kalboje yra žodžiai arti, akėti, sėti. Visus juos vartoja ir latviai: art, acet, set. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, liudija: artoys (artojas), aketes (akėčios), semen (grūdas). Tokių atitikmenų netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose.

Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių metalams pavadinti. Iš to daroma išvada, kad su metalais jie susipažino prokalbei suskilus. Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis. Į jų sudėtį įeidavo kelių kartų šeimos. Susikaupus daugiau turto, reikėjo jį saugoti nuo kitų, kurti sustiprintas gyvenvietes. Lietuviškai tokia gyvenvietė vadinosi pilis, latviškai – pils, graikiškai – polis, sanskritiškai – pur. Kol indoeuropiečiai gyveno protėvynėje, turėjo vienodą kultūros lygį, bendrą mitologiją, garbino saulę, mėnulį, perkūną, turėjo šventų giraičių, upių ir ežerų.

Pirmą kartą baltų vardą (šiai šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykę prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai bei žiemgaliai) pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. išvesdamas jį iš Baltijos jūros pavadinimo. Šis pavadinimas nurungė aisčių vardą, kurį mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale „Germania”, parašytame 98 m. po Kr. Beje, nei vienas, nei kitas vardas nėra geras. Aisčiais buvo vadinami tik prūsai, be to, šis vardas pinasi su estų vardu. Baltų vardas irgi netobulas, nes juo geografijoje vadinamos visos Pabaltijo tautos.

Iki XIX a. lietuvius neretai kildinta iš romėnų, nes lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus (dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens, senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum ir daug kitų). Manyta net, kad lietuvių kalba – tai lotynų kalbos atšaka. Buvo sukurta legenda apie Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu, kuris I a. pr. Kr. pilietinio karo metu palikęs tėvynę su žmona ir vaikais iškeliavo į šiaurę. Nuplaukęs Nemunu iki Dubysos įkūrė ten pirmąją pilį. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, kuris lietuvius taip pat kildino iš romėnų, rašė, kad baltai į šį kraštą atkeliavo Cezario laikais.

Pasitraukus ledynui, pirmieji gyventojai į šią teritoriją atkeliavo maždaug prieš 10-12 tūkst. metų. Vieni istorikai teigia, kad seniau visame Pabaltijyje gyventa finų, o tik II tūkst. pr. Kr. juos pakeitė indoeuropiečiai. Kiti tvirtina, kad pietiniame Pabaltijyje gyvenę tie patys žmonės, iš kurių susikūrė baltų gentys. Lietuvių kalbininko K. Būgos nuomone, baltų protėvynė ieškotina  į šiaurę nuo Pripetės, pietuose baltiškų vandenvardžių paplitimo riba laikytinas Seimo upės baseinas, rytuose – Volgos ir Okos aukštupiai. Anksčiausiai prie Baltijos jūros bus atsikėlę prūsai, kurie jau prieš Kristų gyveno Pavislėje, kur jų kaimynai buvę vokiečiai (gotai). Gotams išsikrausčius į pietryčių Europą (II a. po Kr.), baltai pasistūmėjo iki Vyslos. Rytų germanų paliktoje teritorijoje pradėjo kurtis slavai, kurie maišėsi su baltų likučiais. Ilgainiui iš to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų, kašubų.

Baltų prokalbė susiformavo II tūkst. pr. Kr. ir išsilaikė iki VI a. po Kr., kai išsiskyrė vakarinių (prūsų) ir rytinių (lietuvių, latvių) baltų prokalbės. Lietuvių ir latvių kalbos atsiskyrė ne anksčiau kaip VII a. Istoriniuose šaltiniuose sūduvių ir galindų vardas pirmą kartą paminėtas II a. – Ptolomėjo „Geografijoje”. (Lietuvos vardas pirmą kartą minimas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.) X a. Kijevo metraštyje rašoma: „Vladimiras žygiavo prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę”. Nestoro kronikoje rašoma Jatvagi. Iš lenkų šaltinių jotvingiai (Yaczwagi) minimi Mozūrų Konrado dokumentuose. J. Dlugošas rašo Jaczwingi, o kryžiuočių kronikose minima Terra Jatwezenorum. Prūsai šią tautą bus vadinę jotvings. Lygiagrečiai minimas ir sūduvių vardas – Sudovia. K. Liuksemburgiečio 1421 m. laiške kryžiuočių magistrui rašoma: terra Sudorum et Jacuitarum. Lietuviai jotvingių kraštą (ar jo sritį) galėję vadinti Dainava. Pagal lenkų mokslininką J. Nalepą, šiaurės vakarų Jotvos dalyje (ties Vilkaviškiu ir Kalvarija) bus gyvenę sūduviai, į vakarus nuo Nemuno (Alytaus-Merkinės ruože) – dainuviai, aplink Suvalkus – jotvingiai, o pietuose (Elko-Augustavo-Grajevo ruože) – poleksiečiai. Šios keturios gentys bus sudariusios tautą, kurią jotvingių ar sūduvių vardu vadiname.

Jotvingiai pirmaisiais Kristaus amžiais bus pasiekę rytuose – Pripetės pelkes, pietuose – Narevo upę, o vakaruose – Mozūrų ežerus. Šios tautos kultūros paminklų daugiausia aptikta Suvalkų krašte (Šiurpily, Šveicarijoje, Prūdiškėse, Studenytėje, Eglinėje). III-V a. čia buvęs vienas iš didžiausių jotvingių centrų. Sūduvių pilkapiai, nutolę viens nuo kito apie 5 km, priklausė nedideliems (apie 15 šeimų) kaimams. Jotvingių greičiausiai gyventa salomis, išmėtytomis tarp girių. Jų valsčiai buvę savarankiški, be centrinės valdžios, tik atsiradus pavojui, tartasi dėl bendros gynybos. Sūduvoje žinoma per 50 piliakalnių, kurie, deja, iki šiol nedaug tyrinėti. Šveicarijoje (šalia Suvalkų) jotvingių pilkapyje aptikta daug II-III a. radinių: įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų metalui lydyti, Romos monetų, keramikos. Kapuose rasti ir maždaug 
55 m. amžiaus vyro griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, du iečių antgaliai ir kt. Eglinės piliakalnyje (9 km nuo Punsko) aptikta XI-XIII a. jotvingių gyvenvietės pėdsakų. XVIII a. Punsko klebonas A. Laurinavičius rašė, kad tenykščiai ūkininkai, dirbdami ūkio darbus, aptinka įvairių senų ginklų, papuošalų bei kitų daiktų. Piliakalnį prieš keliolika metų tyrinėjo lenkų archeologai. Jie surinko daug medžiagos apie jotvingių buitį, kovas, keramikos, kaulo dirbinių, turtingą papuošalų kolekciją.

6 km nuo Seinų yra Klevų piliakalnis, supamas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Jo šiaurinis šlaitas nukastas, status ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Piliakalnis buvo ruoštas strateginiu atžvilgiu patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje. Deja, jis dėl kažkokių priežasčių nebuvo baigtas. Archeologiniai radiniai rodo, kaip jotvingiai gyvenę, medžiodavę, puldinėdavę slavų žemes. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvusi ietis, bet jie turėję ir svaidykles akmenims svaidyti, lankus, skydus ir kitus ginklus. Apguldami pilis, vartojo degančius pagalius bei taranus pilių vartams pramušti. Priešą puldavę staiga ir tuoj pat išsisklaidydavę. Neretai praleidę priešo pagrindines jėgas smogdavo jam iš už užnugario. Jotvingių narsumas, gudri karinė strategija bei geri vadai padėjo šiai mažai tautai ilgai ir sėkmingai gintis nuo stipresnių lenkų, rusų, totorių ir kryžiuočių. Lemtingi buvę XII ir XIII amžiai, kai kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo žygius prieš jotvingius. Kiekvieną jų pilį ar gyvenvietę puldavo atskirai. Jotvingių ir Ordino karas truko 4 metus (1279-1283). Kryžiuočiai, būdami negausūs, užimtos Jotvos neįstengė kolonizuoti. Net jiems atitekusi vakarinė Jotvos dalis buvo lietuvių apgyventa. Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Vokiečių kronikininkas Duisburgas 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai”. Išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai liudija ką kita. Ilgainiui Jotvos kraštas virto tarpine zona tarp Ordino ir Lietuvos. Per Jotvos miškus kryžiuočiai veržėsi pulti lietuvius, per juos lietuvių kariai žygiavo deginti kryžiuočių pilis. Lietuviai, aršių kovų su kryžiuočiais varginami, nesistengė tvirčiau užvaldyti Jotvos ir jos kolonizuoti. Lietuvos karalius Mindaugas kelis kartus buvo užleidęs kryžiuočiams Jotvos ir Žemaitijos dalį. Tą patį tris kartus padarė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jotvos likimą galėjo lemti 1410 m. Žalgirio kautynės, bet Torunės sutartyje apie tai neužsimenama. Pagaliau Sūduvos klausimas išsisprendė po naujo Lenkijos ir Lietuvos karo su Ordinu, kuris pasibaigė 1422 m. Melno sutartimi. Sutartyje pabrėžiama, kad Sūduva (Jotav) visam laikui priklauso Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Kunigaikščio Vytauto laikais Jotva buvo medžioklių ir bitininkystės vieta. Jotvos girių ūkiu rimčiau pradėjo domėtis kunigaikštis Kazimieras. Jis tvarkė girių ūkio reikalus. Jotvos miškuose kūrėsi kirtėjai, vežėjai ir miško sargai, buvo statomos sodybos, augo gyvenvietės, tiesti keliai.

XVIII a. pabaigoje, po abiejų valstybių padalijimo, Jotva atiduota Prūsijai, o vėliau įjungta į Varšuvos Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę. Sūduvą labai nuniokojo badas ir maras bei pasaulinių karų gaisrai. Kuriantis Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, kilo konfliktas dėl pietinės Sūduvos. Besitraukianti vokiečių administracija palaikė Lietuvos reikalavimus, bet negalėjo padėti jų įgyvendinti. Santarvės valstybių atstovai Lietuvos sienų klausimą išsprendė Lenkijos naudai, nepaisydami Lietuvos etnografinių ir ekonominių interesų. Po 1920 m. lietuvių ir lenkų kovų Lietuvai buvo galutinai primesta nauja demarkacijos linija, atskyrusi nuo jos pietinę Sūduvą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Jotva tapo rusų ir vokiečių sandėrių objektu. Lietuva atiduota sovietų įtakos sferai, o ši Sūduvos dalis – palikta hitlerinei Vokietijai. 1939-1944 m. vokiečiai bandė kolonizuoti ir germanizuoti pietinę Sūduvą. Buvo uždarytos lietuvių organizacijos ir mokyklos, o dauguma gyventojų priverstinai iškeldinta į Lietuvą. Po Antrojo pasaulinio karo pietinė Jotva pasiliko Lenkijoje.

Dabartinis Jotvos kraštovaizdis susiformavo pasitraukus ledynams, kurie ištisus tūkstantmečius dengė šį kraštą. Sūduvoje vyrauja 60-70 m aukštis virš jūros lygio (žemiausia vieta – 50 m Šešupės žemupyje, aukščiausia – Ravelių kalnas ties Vižainiu – 299,1 m). Beveik visų Jotvos upelių vandenys suteka  į Nemuną. Iš upių minėtinos: Juodoji Ančia, Baltoji Ančia, Seina, Šešupė. Šešupė – didžiausia po Nemuno Jotvos upė ir ilgiausias jo intakas. Ji prasideda netoli Juodosios Ančios ištakų ties Šešupėlės kaimu ir Ančios ežeru, vingiuoja ir staiga pasuka į šiaurės rytus, šiaurę, šiaurės vakarus ir vakarus. Šešupė nėra vandeninga, per pavasario potvynius užlieja pievas bei laukus, vasarą ir žiemą nusenka, o jos mažesni intakai išdžiūsta arba užšąla. Šios upės vardas galįs būti giminiškas indų kalbos žodžiui šišara, reiškiančiam šaltą, vėsų. Taigi Šešupė reikštų vėsią upę. Juodoji Ančia – antroji pagal dydį Jotvos upė – išteka iš Ančios ežero, įteka į Vygrių ežerą, vėliau pietryčių kryptimi plaukia Nemuno link. Didžiausios Seinų krašto Seinos upės pavadinimas jotvingių kilmės. Ji iš Šaltėnų Šalčios pavadinimu teka į Bokšio ežerą. Išplaukusi iš jo keičia pavadinimą į Juodąją ir įteka  į Seino ežerą. Iš jo (jau Seina) teka per Seinus, Degučius į Maro ežerą. Iš Maro ežero (Maros pavadinimu) plaukia į Juodąją Ančią. Žemupyje Mara tampa stambia upe. Seinos upės vardas minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę.  Pietų Jotvoje minėtini ežerai: Vižainis, Ančia (vienas giliausių Europoje), Žaltytis, Šelmentas, Šiurpilio ežeras, Seinas, Seivis, Klevas, Klevaitis, Želvos ežeras, Galadusis, Stabingio ežeras, Punia ir daug kitų.

Šiuo metu pietų Sūduvoje daugiausia lietuvių (baltų) aptinkama ties Punsku ir Seinais. Seinų miestas lietuvių tautos atgimimo laikotarpiu atliko svarbų vaidmenį, todėl jis vadintinas Sūduvos sostine. Jo pavadinimas kilęs nuo Seinos upės. Ilgainiui žmonės jotvingišką upės vardą užmiršę, vadina ją lenkišku vardu. Senas upės vardas minimas daugelyje dokumentų, tarp jų 1558 m. valakų matavimo aprašymuose.

Seniausia rašytinė žinia apie Seinus siekia 1522 m. Seinams augti padėjo 1602 m. čia įsikūrę dominikonai. Jie, tapę stambiausiais žemvaldžiais, pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, apgyvendino amatininkus ir verslininkus (daugiausia žydus), įvedė atlaidus. 1818 m. gaisras sunaikino didelę miesto dalį, vertingą vienuolyno biblioteką bei senus miesto dokumentus. Po šios nelaimės prasidėjo Seinų aukso amžius. Seinų bažnyčia tapo vyskupijos katedra, joje įsikūrė ir Sūduvos vyskupijos kapitula. 1826 m. atidaryta kunigų seminarija, kuri ruošė Sūduvos bažnyčioms lietuvius kunigus, o ilgainiui tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu. Lietuvių veikla šiame krašte sustiprėjo, kai 1904 m. į Seinus atvyko  K. Prapuolenis, didelis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. 1905 m. kunigų seminarijos profesoriai ir kiti dvasininkai suorganizavo bendrovę knygoms leisti, o 1906 m. „Šaltinio” spaustuvę, kuri leido lietuviškus žurnalus, knygas, brošiūras, kalendorius ir kitus leidinius. Seinai buvo vienas iš stambiausių anų laikų lietuvių spaudos ir kultūros centrų. Čia apaštalavo ir atgulė amžino poilsio lietuvių poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Seinų seminarijoje mokėsi žymūs Lietuvos atgimimo veikėjai: Lietuvos himno autorius poetas V. Kudirka, literatas V. Mykolaitis-Putinas,  vyskupas ir profesorius Pr. Bučys ir kiti.
Po 1989 m. Seinų krašte buvę nemažai reikšmingų įvykių: prie Seinų bazilikos pastatytas vysk. Antano Baranausko paminklas, iškilo ir Seinų „Lietuvių namai”, kuriuose telkiasi kultūrinis lietuvių gyvenimas, ruošiamasi statyti lietuviškų mokyklų kompleksą. Dabar Seinai – vėl svarbus lietuvių kultūros židinys.

Ne mažiau reikšmingas pietų Sūduvos lietuvių kultūros centras yra Punskas, kurio 80 proc. gyventojų sudaro lietuviai. Punsko apylinkes pradėta kolonizuoti XVI a., kai buvo apgyvendinami Punios didgirio pakraščiai. Pirmieji kolonistai buvę dzūkai iš Punios ir Merkinės. 1597 m. įkurta parapija, o 1612 m. Punskas vadinamas miestu, nors oficialiai miesto teises, antspaudą ir herbą su šv. Petro atvaizdu suteikė jam Lenkijos karalius Vladislovas IV 1647 m. Prūsų valdininkas A.C. von Holsche, aprašydamas Sūduvos krašto užimtus miestus, apie Punską rašo: „Punskas – karališkas miestas, 59 namai ir 583 gyventojai. Menka gyvenvietė”. Punskas neišaugo, nes aplink jį išsistatė kiti miestai (20 km į pietus – Seinai, 30 km į pietvakarius – Suvalkai, 23 km į rytus – Lazdijai,  20 km į šiaurę – Kalvarija). 1874 m. Punske klebonavo kun. K. Jonkaitis. Jis pastatė naują kleboniją, aptvėrė akmenų tvora kapines, pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią. Kun. K. Jonkaičiui mirus, darbus tęsė kun. S. Norkus. Punsko bažnyčia Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo vardu konsekruota 1887 m. Dalis Punsko parapijos kaimų buvo priskirta naujai besikuriančioms Kolietnyko, Smalėnų ir Beceilų parapijoms, nemaža jų liko Lietuvoje, anapus demarkacinės linijos. Dabar pagrindinis Punsko kultūros židinys yra Lietuvių kultūros namai. Aktyviai veikia įvairios lietuvių organizacijos ir švietimo įstaigos (pagrindinė mokykla, gimnazija, licėjus), leidžiami lietuviški žurnalai, knygos, vadovėliai ir kt.

Mūsų dienų žmonių protus vis labiau aitrina dingusių amžių verpetuose prūsų ir jotvingių likimo atgarsiai, susidomėjimą kelia vis pasirodantys šia tema leidiniai. Prūsų ir jotvingių vardais vadinamos įmonės, burlaiviai, atkuriamos jų sodybos, prie jų piliakalnių vyksta Poezijos pavasario renginiai, jotvingių ir kryžiuočių kovų inscenizacijos. Jotvos kraštovaizdis, hidronimai ir 
toponimai kaip religija masina jautrių žmonių vaizduotę, aitrina širdį, skatina įsiklausyti į gamtos ir praeities ilgesio šauksmą bei ragina paklusti jo aidui.

Šio albumo nuotraukos tik iš dalies atskleidžia pietų Sūduvos gamtos grožį, bet kviečia jį pamatyti savo akimis, savo širdimi pajusti nesibaigiančio gėrio ir grožio klodus.
 

2005 m. sausis
Sigitas Birgelis