ANTANIENĖS ZAKALCUS

 

Antano būsima

Nėra kap duona, –

Kitos neiškepsi,

Jeigu nenusduos.

 

Vakardzienos

Zakalcus jos

Velkas iš paskos

Kap žydo pančaka.

 

Duona jos iškepta

Be laukų artumo,

Be rugių rasojimo,

Be rankų šilumos.

 

Apdangscytas rytas

Pakvimpa žamės raugu.

Akys gardzuojasi

Cik saułės gerumu.


 

 

DUOC AR NEDUOC

 

Ko tep dairais

Placai akis išvertis

Lyg morcaus kacinas koksai?

 

Ko „Rūtoj“ su kaimynu

Liežuviu mali

Kap šuoj buizoj?

 

Bažnyčų savo

Raiks remontuoc,

Tep žmonės sako.

 

Gerau, sako, duoc

Du sykiu,

Nei sykį nepaprašyc.

 

Kiekviena dziena

Kap kiekviena bėda –

Daug gali.

 

 

 

 

  

ANTANO KRAISA

 

Kaimynas,

ardamas pūdzymų,

inarė

Antano kraisų.

 

– Nedovanosiu,

nėra durnių, –

galvoja Antanas.

Bet durnių yra.

 

Neraikia jų

nei arc,

nei akėc.

Pacys užauga.

 

Juoda duona

da ne badus,

balta duona –

medus jo moterai.

 

Piktais žodzais

sotus nebūsi,

saldzais žodzais

nepasisiūsi kailinių.

 

Šandzie pirštas,

rytoj ir rankos mažai.

Grūdas prie grūdo,

ir pridėsi aruodų.

 

Ir Antanas aciduso,

iškinkė drapokus,

pažūrėj in debesis

ir persižagnoj.

 

Inarta Antano kraisa

skaudėjo kap žaizda,

bet jos nei apriši,

nei papūsi...

 

 

 

 

 

 

TRUMPA ANTANO ATMINTIS

 

Antanas ir laikas –

Menka jų draugystė,

Vienas pas kitų

Neužaina.

 

Jaunystė, karalystė

Kap kanabėkas,

Nežinia, kiek kartų,

Kiek išlupta metų.

 

Iš molinio tvarto,

Iš žemės, kvepiančios

Mėšlu ir bulvėm,

Ir kumelės prakaitu.

 

Nearta žemė

Užaugino dilgėles,

Dilgėlės uždengė

Neartos žemės veidą.

 

Geriau pamesti

Du sykiu su kytru,

Negu triskart rasti

Su durnu,

 

Ten neprisimena

Jo mylimos andarokas

Kad platesnis buvo

Už Antano Murgabalę.

 

 

 


 

ANTANUI SKAUDA GALVĄ

 

Jei liga

Atjoja raita,

Net ir pėscos

Jos neišvarysi.

 

Ir Antanui pradėjo

Skaudėti galvą.

Ir jis pagalvojo:

–      Padzvigubysiu poterus,

Kad iš Lietuvos

Neišaitų Ukraina,

Kad neišaitų poterauc,

Kap išaina poterauc

Už tėvynį,

Už Mūrgabałės šūsnį akmenų,

Už Siusnabałės durpes,

Už ėjimų in kapus.

 

Kapuose gulėjo,

Gulėjo daug mirusių,

Mirusių nuo senatvės,

Patekusių po ratais,

Mirusių dėl ligos,

Mirusių, kad jos

Gydytojai anksti nesurado.

 

–      Šandzie smagu, –

Tep gražai švieca saułė,

Kap gražu, kai gražu

Gyvenc pas Antanukų,

Kur kacuojasi cik katės,

Ne –

Kap pas kaimynų –

Ir avys.

 

 


 

 

KELI PATARIMAI ANTANUI

 

Jei išskalavai

Žodzį

Išgręžk

 

Kad nevarvėtų

Kap ricysi jį

In žmones

 

Jei įkūtojai laiką

Apsirenk juo

Kad nesušaltų

 

Jei tave galva neš

Aik su ja

Negrūdzinėdamas in šonus

 

Jei gumbas

Gronios tave per lancynas

Nepareik nakcu

 


 

 

 

 

ANTANO KUMELIUKAS

 

Negražu, gražu

Neina nežūrėc

Iš dzirgėlių

 

Gryna merga

Apsikūtojus

Nenori stampyc

 

Niekam nepasdaboj

Ant viso sodzo loj

Kap liko be vainiko

 

Būtų ilgiau tupėjis

Būtų ištupėjis

Kumelukų


 

 

 

 

OŽKINIUOSE

 

Žodzai turi

Du galu –

Vienam aš,

Kitam tu.

 

Nežinom, kas buvo,

Nežinom, kas bus,

Kap žodzis neatsargus

Paklius in širdzį.

 

Jei žodzis bus,

Jei bus skalsus,

Ožkiniuose gal

Raiks mažau duonos.

 


 

 

 

ANTANO VERŠUOJASI TELYČA

 

Antanas per Grabnyčias

Pas veršingas,

Pas telyčas,

Kap teliukas

Apė motkų sukas.

 

Pirmas nupjauna,

Pirmas acisėja,

Pirmas, ca braca,

Kap bastrys

Išaina saułės perrišč.

 

Antanas ne rūkorus,

Kodė, nežinosiu,

Ožkiniuos čystas oras,

Burba poterus

Po nosiu.

 

Antanas, ca braca,

Kap žvyrblis be ūlyčos,

Cik ar neraiks parduoc,

Jei jaunikłės šūnakc

Neapsiveršuos telyčos?

 

Negražu, kap cik pacam gražu,

Tvartan aic lyg in bažnyčų.

Nebevadzina pilniavoc nakcu,

Dikčai acibodo tep kasdzien,

O jos – nesiveršuoja tyča.

 

Kur jos, Antanai, apsiverca dabar,

In kokį spendų nukeliavo?

Ar kiba tau blogiau, kad

Tep nebečėsu širdzy – be pinigų

Atvažavai paskolyc – javo?

 

 

 


 

ANTANAS MOKOSI LIETUVIŠKAI

 

Paskolyk man,

Antanuk, kviecų,

Tai po smerci, po smerci

Atarsiu, atsėsiu, atarsiu, atsėsiu...

 

Atbuluoja arklys

Jo Pabaly*,

Nelietuviškai

Šiandien vagoja.

 

Paganyk, Antanuk,

Žodzus jo Pabaly,

Ir aš ty –

Tavi paganysiu.

 

Ir atganiau ty

Tris vasaras tau,

Tris vasaras tau,

Tris vasaras.

 

Ir nesuprato Antanas,

Kad lietuviškai nesuprato,

Kad nesupras, ko nesupras

Danguje, kai jo nesupras

 

Nelietuviškai kalbančio,

Nelietuviškai dainuojančio,

Su lenkais nelietuviškai

Alų geriančio gražiai.

 

 

Pabalys (lenk. Pabały) – vietovė Galdapės apskrity.

 

 


 

 

ANTANAS KALBINA ŽODZĮ

 

Akšy, kur mauni, žodzi?

Ca mes, kap kam pacinka,

Kap višta nešikus ir akla

Stuboj vištukus susicinka.

 

Apė kų šnekėc žadzi, žodzi?

Kap ne čėsu kici žingsniuoja.

Kur jis lyg cyltas apsiverca dabar,

Kodė kap arklys atabuluoja?

 

Àbu tep, àbu kitap, giedorauc žadzi.

Acimdzinėc neraiks, neraiks aduocie

Dzvi ketvircis dzienos jaunos

Ir čystų šaudų laukuosa.

 

Lašiniai svirni sukabyci kap andai.

Puncką ne vogc tuoj aini apjuoci.

Kódia tep atsavui stabdzyc mani bandai,

Kap baisi šandzie braverija stuboj?